Citatos iš įvairių Vladimiro Nabokovo interviu

Apie pavardę

Kalbant apie mano pavardės tarimą, prancūzai, žinoma, sako „NabokOff“, kirtį perkeldami į paskutinį skiemenį. Anglai – „NAbokov“, kirčiuodami pirmąjį skiemenį, o italai, kaip ir rusai, kirčiuoja pavardės vidurį – „NabOkov“. Na-bO-kov.

Apie „Eugenijų Oneginą“

Jei „Oneginą“ verstum, – o ne perpasakotum prastais angliškais eilėraštukais, – reikėtų labai tikslaus, pažodinio kiekvienos eilutės vertimo, ir dėl šio tikslumo aš su džiaugsmu aukočiau viską – dermę, grakštumą, idiomų aiškumą, pėdų skaičių eilutėje ir rimą.

Apie praeitį

Praeitis – tai nuolatinis vaizdų kaupimas, tačiau mūsų smegenys nėra tobulas retrospekcijos organas, tad geriausia, ką galime padaryti, – pamėginti sučiupti ir išsaugoti per atmintį slenkančius besimainančių šviesų blyksnius. Tas saugojimas ir yra menas, meninė atranka, meninis kombinavimas, meninis tikrų įvykių transformavimas.

Apie malonumus

Visada buvau nepasotinamas knygius, ir dabar, visai kaip vaikystėje, naktinės lemputės apšviestos knygos vaizdas mane persekioja visą dieną, yra mano kelrodė žvaigždė. Kiti nedideli malonumai: futbolo rungtynių transliacija, kartais – vyno taurė ar gurkšnis alaus iš skardinės, deginimasis ant pievelės, šachmatų užduočių kūrimas.

Apie žmoną

Daugelis mano kūrinių skirti žmonai, jos portretas dažnai kažkokiu paslaptingu būdu atsispindi vidiniuose mano knygų veidrodžiuose.

Apie save

Tiesą sakant, tikiu, kad vieną gražią dieną pasirodys vertintojas, kuris paskelbs, jog esu ne koks lengvabūdis povas, o įsitikinęs moralistas, smerkiantis nuodėmes, demaskuojantis kvailystę, išjuokiantis vulgarumą ir žiaurumą, propaguojantis švelnumo, talento ir išdidumo pirmenybę.

Esu aistringas memuaristas su prasta atmintimi: išsiblaškęs apsnūdusio karaliaus atsiminimų sergėtojas. Visiškai tiksliai atkuriu peizažus, gestus, intonacijas, milijonus juslinių detalių, tačiau vardai ir skaičiai dingsta užmarštyje it vorelė su absurdiška beatodaira uostų pakampėmis slankiojančių neregių.

Aukštas, gražus, visada jaunas, labai vikrus, smaragdinėmis pasakų sakalo akimis.

Šią rūšį [kritikus] daliju į tris porūšius. Pirmiausia – profesionalūs apžvalgininkai, dažniausiai įvairūs rašeivos ir provincijos atstovai, reguliariai užpildantys jiems skirtą sekmadieninių laikraščių kapinių plotą. Kiti – daugiau ambicijų turintys kritikai, kartą per dvejus metus savo žurnalinius straipsnius surenkantys į tomus simboliškais moksliškais pavadinimais: „Neatrasta šalis“ ar panašiai. Ir pagaliau – mano plunksnos broliai, rašantys atsiliepimą apie knygą, kuri juos arba žavi, arba siutina. Taip pasaulį išvydo daug margaspalvių viršelių ir juodų kivirčų.

Apie „Ulisą“

Tikiu konkrečios detalės reikšmingumu, nes abstrakčios idėjos moka pačios savimi pasirūpinti. „Ulisas“, žinoma, yra dieviškas meno kūrinys ir gyvens amžinai, nepaisant akademinių nevykėlių pastangų jį paversti simbolių ar graikų mitų kolekcija. Kartą studentui parašiau trejetą su minusu, o gal net dvejetą su pliusu tik todėl, kad jis „Uliso“ skyriams lipdė iš Homero paimtus pavadinimus, nė nepastebėjęs žmogaus rudu apsiaustu atsiradimų ir išnykimų. Jis net nežinojo, kas tas žmogus rudu apsiaustu.

Apie šiuolaikinę amerikiečių literatūrą

Manau, jog Salingeris ir Updike’as – subtiliausi iš rašančiųjų menininkų per pastaruosius kelerius metus. Erotiškas, melagingas bestseleris; prievartos pilnas vulgarus romanas; socialinių ir politinių problemų beletrizavimas; romanai, sudaryti tik iš dialogų ar publicistinių komentarų – visam tam nėra vietos ant mano stalelio šalia lovos. O nuo populiaraus pornografijos ir idealistinių pretenzijų mišinio mane pykina.