Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbina Erika Drungytė

Arūnas Matelis: Visi filmai – Dievo buvimo reklama

Lietuvių dokumentinio kino režisierius Arūnas Matelis jau bemaž 30 metų jautria poetine kalba pasakoja istorijas apie žmogų. Kartais jas net sunku pavadinti dokumentinėmis, nes jausmo dinamika priverčia pamiršti, kad ekrane ne surežisuotas veiksmas, o kadrai iš pažįstamo, mums artimo pasaulio, kuriame gyvena vieniši, vargstantys, liūdintys, kenčiantys, sergantys, šviesūs, laimingi, tikintys, laukiantys, nugalintys… Režisieriaus gyvenime buvo daug atsitiktinumų ir skaudžių patirčių, nuostabių akimirkų ir dovanotų malonių, be kurių filmai būtų ne tokie ir ne apie tai. O už kūrybą įteikti įvairūs garbingi įvertinimai – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, JAV Režisierių gildijos apdovanojimas „Už išskirtinius nuopelnus kino režisūrai“, Europos kino akademijos nominacija už geriausią Europos dokumentinį filmą, Pasaulinės meno ir išradėjų organizacijos „PIN“ pagrindinis apdovanojimas „Aukso Žvaigždė“, WIPO – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos – auksinis medalis už kūrybiškumą ar „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“ už Lietuvos vardo garsinimą – jam lygiai svarbūs kaip ir daugybė kitų prizų bei premijų, kaip galimybė dalyvauti dešimtyse tarptautinių pasaulio kino festivalių, prisidėti prie labdaros, paramos ir gerumo kampanijų bei jas inspiruoti. Arūnas – nepaprastai maloni asmenybė: šiltas, atviras, mylintis gyvenimą ir žmones, tikintis, turintis puikų humoro jausmą (gal todėl nenustebo, kai mūsų pokalbio metu į mobilųjį paskambino adresatas, vardu Meistras santechnikas stebukladarys, nors realiai tokio nėra – tai tik nebeegzistuojančio banko kortelės kodo šifras). Jis nieko negražina ir nekomplikuoja, bet priima, ką dosniai dovanoja jam skirtas laikas. Žemiški malonumai? Taip – Pjemonto „Barbaresco“ vynas, dviratis ir matematika.

Vaikystė Kaune ir matematika. Kaip juodvi prisimenate?

Mano tėvas, kai jį amnestavo po Stalino mirties, iš tremties buvo vežamas į Kaliningradą, nes leidimo gyventi Lietuvoje jam nesuteikė, Kauno traukinių stotyje savo prižiūrėtojams padavė visus dokumentus, pinigus ir paprašė, kad jam leistų išlipti perone parūkyti. O parūkęs suprato, kad nenori grįžti į traukinį. Kaune kokiu tai būdu vis gaudavo darbo ten, kur nereikėdavo registracijų. Apsistojo kažkokio sandėlio palėpėj. Kai aš gimiau, mes gyvenom M. Daukšos gatvėje, viename didžiuliame kambaryje, ir turėjom virtuvę. Ryškiausiai atsimenu epizodą, kai vaikščiodamas po savo lovytę pamačiau, kad grįžo tėtis ir pasakiau: „Tėtis grįžo iš darbo“. Tada visi supuolė į mane žiūrėti, stebėtis, kad prakalbau, ir iš karto – logišku sakiniu. O mano galvoj mintis: aš tiek daug galėčiau visko pasakyt, bet taip tingiu… Vėliau mes išsikėlėm į naująjį rajoną V. Krėvės prospekte, Žaliakalnyje baigiau „Saulės“ mokyklą, kurioje buvo sustiprinta matematika. Man labai patiko matematika – nuostabus mokslas. Joje nuo mažens mačiau sportinį interesą, rungtyniavimą net su savimi. Kol mokytoja užrašydavo užduotis lentoje kelioms grupėms, aš jas išspręsdavau, tarsi norėdamas pademonstruoti, kad man čia nėra ką veikti.

Kodėl matematika nuostabi?

Mūsų matematikos nemoko. Ji yra didelė ir plati. Kažin, ar mes suprantame, ką reiškia pridėti, bet jei neanalizuojame net šito, tai kokia prasmė mokytis viso kito. Visi sako, kad vienas plius vienas lygu du. Kodėl lygu du? Kur lygu du? Kada lygu du? Pliusas įgauna platesnę prasmę. Na, gerai, prie kėdės pridedi kėdę ir gauni dvi kėdes, o prie kėdės stalą pridėti gali ar ne? Pliusas lyg ir sako, kad gali, bet kas bus kitoj lygybės pusėj? Teoriškai gali sudėti ir reiškinius, pavyzdžiui, meilę ir neapykantą, bet lieka tas pats klausimas – kas toj kitoj pusėj? Juk ir kalbėdami mes pasakome išvadas: gyvenimas yra daugiau už mirtį arba gyvenimas yra mirtis. Bet kaip prie tos išvados priėjai? Kokie buvo žodžiai iki jos? Kiek – du šimtai lapų? Septynios eilutės? Dvidešimt keturi žodžiai? Bet kuri teorema yra grožis, bet esmė – kaip elegantiškai, greitai, netikėtai tu iki jos ateini. Matematika yra mąstymas apie tai. Ji ir filosofija, ir poezija, ir grožis. Argi mus šito moko?

O kokie santykiai buvo su žodžiais?

Iki paskutinės klasės gaudavau prastus pažymius, rašiniai man buvo tokie neįdomūs, atrodydavo vienodi. Ir kartą, bebaigdamas mokyklą, nutariau kažką padaryti kitaip – parašyti rašinį pagal J. Baltušio kūrinį kitokia forma. Tekste nupasakojau patį rašymo procesą, savo mintis jo metu, pašnekesį su literatūriniu herojumi, kažką pakalbėjau jo balsu. Suskambus skambučiui, taip ir parašiau – skamba skambutis, mokytoja renka sąsiuvinius. Ir šitas rašinys mokytojai taip patiko, kad jį skaitė visoms klasėms kaip ypatingą darbą. Bet galiausiai egzamino metu aš nesugebėjau netgi jo nurašyti pats nuo savęs, nes buvo nuobodu ir per daug dėmesio kiekvienai klaidai. Apie viską supratimas ateina tada, kada ateina.

Ir tuomet išvykote į Vilnių studijuoti to gražaus mokslo.

Įstojęs į Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą, buvau vienas geriausių matematikų Lietuvoje. Pirmame kurse laimėdavau olimpiadose, o trečiame norėjau kažką daryti kitaip, atrasti savo kelius, tai vos išlaikiau egzaminus ir nusiritau iki trejeto. Tada mano entuziazmas gerokai išblėso. Vaikystėje mama labai ragino lankyti įvairius sporto užsiėmimus – visokias šakas esu išbandęs, tad greta matematikos nutariau pamėginti sporto žurnalistiką ir pradėjau rašyti reportažus į „Komjaunimo tiesą“. Redakcijoje manė, kad studijuoju žurnalistikoj ir priėmė dirbti tarsi praktikantą, man puikiai sekėsi. Aš ir tapyti buvau pradėjęs, ir eilėraščius rašiau. Bet užsimaniau studijuoti režisūrą, gal po to, kai pamačiau A. Tarkovskį… Troškau pasakoti, tik ne žodžiais, o vaizdais. Tačiau tvarka buvo tokia – kol studijuoji, tavęs neima į kariuomenę, jei meti, viskas, privalai tarnauti. Į tą smurto sistemą nenorėjau, nes ji naikina žmogų, asmenybę, ji buvo nuteisusi ir ištrėmusi mano tėtį. Bet pasirinkimų jokių – arba sėsti į kalėjimą, arba į beprotnamį. Tad vasarą praleidau studijuodamas diagnozių knygą, kad surasčiau, kuri man tinka ir patekčiau beprotnamin, o paskui stočiau į režisūrą – toks buvo planas. Beveik visos ir tiko… Tik reikėjo atsirinkti, su kokia į kariuomenę neims, ir išlaikyti gyvenimo egzaminą. Kai tėvai paklausė, ką aš darysiu, pasakiau, kad gulsiu į durnyną. Jie sako – tu ką, visai durnas? Galėtum būti matematiku, turėtum gerą darbą, o dabar susigadinsi karjerą, ir dar neaišku, ar tau pavyks į tą režisūrą įstoti, juk ten konkursai didesni nei į mediciną, kursą renka kas penkis metus…

Nebuvo baisu, tėvai neatkalbėjo?

Buvau viską suplanavęs, visus gyvenimo etapus, pasiryžęs. Kol neatidarė tos įstaigos vartų Naujojoje Vilnioje… Baisus vaizdas… Gardai šešių metrų, po 30–40 žmonių juose išvesti pasivaikščioti, lyg skruzdėlės su pižamom juda vienas paskui kitą. Ne geriau nei kalėjime. Teko išgyventi žiauriai įdomų laikotarpį – keturi mėnesiai kartu su kitais menininkais: bendraudavome, juokaudavome, statėme spektaklį, kuriame vaidinau pagrindinį vaidmenį, parduotuvėse, nes mus išleisdavo apsipirkti, šiurpindavom pardavėjas kvailiausiais klausimais, pavyzdžiui, kas yra degtukai, ką su jais reikia daryti. Mes gulėjome tokiame geresniame skyriuje, bet aplinka buvo žlugdanti, slegianti, nuo kurios tikrai galėjai susirgti. Visą tą gydymo procesą teko išgyventi. Nebuvo juokinga. Tokia kaina, kurią turėjau sumokėti. Gal ji ir prilygo galimiems dviem metams kariuomenėje.

O kaip antroji plano dalis?

Antroji plano dalis taip pat pavyko – įstojau į Henriko Šablevičiaus renkamą kursą LMTA. Manyčiau, kad sėkmingai, nes pavyko prasmukti nepadainavus. Vėliau, kai jau atėjo privalomų dainavimo paskaitų laikas, dėstytoja pasakė, kad ir nebelankyčiau, nes esu beviltiškas, bet įskaitą pasirašė. Labai įdomios studijos, daug skaitymo, didžiausia darbo dalis vyko teatro scenoje, nepaprastai intensyvus gyvenimas. Baigėme Nepriklausomybės atėjimo laikais, 1989-aisiais. Pro mūsų Akademiją pavasarį dar žygiavo privalomasis paradas, bet niekas jau nėjo sveikinti. O Gintaras Varnas išnešė Šėpos teatro personažus, kurie pasitiko einančius karius ir kitus prosovietinius veikėjus. Tada desantininkai puolė Akademiją, o studentai juos sugaudė, surišo ir paėmė įkaitais. Ir generolai ėjo derėtis – arba jie atakuos mus, arba turim atiduot įkaitus. Smagu buvo…

Kaip prasidėjo režisieriaus karjera?

Bebaigdamas studijas išgirdau, kad vienas režisierius, statęs vaidybinį filmą apie rusų partizanus, susidūrė su kažkokiom problemom, ir buvo skelbiamas konkursas užimti jo vietą. Aš sudalyvavau, bet scenarijų pakeičiau – jame akistatoje atsiduria du veikėjai, didžiausi priešai, kurių vienas trėmė, o kitas dalyvavo Rainių žudynėse. Ir laimėjau, gavau tą darbą, net atlyginimą bei vairuotoją, kuris vežiodavo į filmavimus. Bet paskui Maskva įsigilino į scenarijų… Žinoma, neleido. Tada įvyko daug visokių peripetijų – buvo žmonių, įmonių vadovų, kurie norėjo to filmo ir buvo pasiryžę patys rinkti pinigus, daug kam scenarijus labai patiko, bet vyresni kolegos pasakė, kad nepadarysiu, buvo pasiūlymas leistis į kompromisą ir atsisakyti pagrindinio režisieriaus pareigų, o aš supykau ir pasakiau, kad tada neduosiu ir scenarijaus. Žodžiu, filmas neįvyko. Bet tai buvo mano pirmoji pergalė, nes laimėjau konkursą dar studentas, varžydamasis su žymiais žmonėmis. O kai po pirmojo mano studijų baigiamojo darbo „Pelesos milžinai“ „sugriuvo“ Lietuvos kino studija, teko galvoti, ką daryti toliau. Taip gimė privati „Studio Nominum“.

Kodėl dokumentiniai filmai?

Visada norėjau kurti vaidybinius, nors patiko ir dokumentiniai. Kita vertus, tokie laikai buvo, kai neturėjom nieko, nei kamerų, nei resursų. Susukti dokumentinį filmą pigiau. Bet aš nematau skirtumo tarp kino rūšių ir pritariu Šablevičiui, sakiusiam, kad nėra dokumentinio ar vaidybinio kino, yra tik geras arba blogas. Juk bet kuri istorija gali būti papasakota vienu ar kitu būdu. Gal žmonės labiau įpratę eiti į vaidybinius, nes jų istorijos lengviau perskaitomos, sklandesnės, elegantiškesnės. Mano atmintyje ilgiau lieka dokumentiniai filmai, jie labiau paveikia menine, žmogiška, emocine prasme. Šiandieną dokumentika tai daro labai įtaigiai, žiūrovų emocijos juos žiūrint daug stipresnės – ir juokas, ir ašaros. Pasaulis keičiasi, keičiasi ir kinas – anksčiau buvo labai aiški riba, kai dokumentinis filmas neturėjo perspektyvos kine, jį statydavai festivaliui, specialiems televizijos kanalams. Dabar ribos trinasi, žmonės traukia į kino teatrą pažiūrėti dokumentikos. Štai ir į mano filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ atėjo keturiskart daugiau žiūrovų nei į „Oskarų“ nominantus. O ir kiti lietuvių dokumentiniai filmai – „Rūta“ (apie Rūtą Meilutytę), „Sengirė“ – apskritai turi geresnius rezultatus negu bet kokie vaidybiniai.

Kodėl taip atsitiko?

Man atrodo, kad dokumentika tapo įskaitoma, suprantama, kokybiškai – pasakojimo būdu, kultūra, temų objektu – labai paveiki ir atitinkanti pasaulinius standartus. Mūsų dokumentinis kinas nenusileidžia holivudiniams vaidybiniams filmams. Ir įdomiausia, kad tai nulemia ne technika – galima padaryti puikų filmą mobiliuoju telefonu. Gal jų kūrėjai yra inovatyvesni formos aspektu, dokumentikoj – didžiulė erdvė kino kalbos eksperimentams, ieškojimams. O žmonės staiga ėmė tas įvairias formas skaityti. Gal tai lėmė klipų atsiradimas, vizualinis bendravimas socialiniuose tinkluose. Ir dokumentiniai filmai yra daug unikalesni, jie nepanašūs vieni į kitus, pasakoja vis apie kitus objektus, parodo tuos dalykus, kurių žmogus nenumanė esant, arba pakeičia jo įsivaizdavimus kardinaliai. Dokumentika dalinasi patirtimi, kurios nesi išgyvenęs, ir tu supranti, kad tai yra tikra. Ji nustebina. Ir tada užtenka neatskleistų minčių, neišsakytos dramaturgijos, kad pajustum, susimąstytum. Ji leidžia pamatyti realius žmones, pasaulį, kuriame mes esame, kurį suprantame įvairiai patirdami, bet ne linijiniu būdu, o kiekvieną kartą sukuriant vis naują struktūrą.

Kitas dalykas, kad, pasirinkęs teisingą kalbą, režisierius bus suprastas ir be jokių ypatingų naujovių. Štai kai kuriuos savo filmus, sukurtus prieš du dešimtmečius, kartais rodau šiuolaikinei publikai įvairiose šalyse, ir juos žiūri ne tik vyresni žmonės, bet ir jaunimas. Aš matau jų akis, nustebimą, kad gali egzistuoti ir toks kinas, toks trumpas pasakojimas ir be žodžių, o po filmų dar būna valandiniai pokalbiai. Vadinasi, ne triukuose ir ne greityje, ne technologijose paslaptis. Didžiulė klaida, kai kiną kuria tie, kurie neturi savo prigimtyje energijos, aistrų ir emocijų, o mėgina daryti šiuolaikišką greitą filmą pagal reklamos principus. Paradoksas, bet publika jų nepriima, nors epicentre sensacingas įvykis, daug reklamos, visos sąlygos, kad tik ateitų žiūrovas, o rezultatas priešingas. Nes žmonės nemato kalbos identiteto, autentikos, turinio atitikmens formai. Jie nori keistis, labiau pažinti pasaulį ir save, jie tapo atviresni kitokiam kalbėjimui. Kartais pakanka vieno paveiksliuko, vienos fotografijos, kad ir tam pačiam feisbuke, kad po ja atsirastų tekstai ir istorijos. Tiesa, galbūt daugelis jau atprato skaityti poeziją, nes eilėraštis nekonkuravo su reklaminiais, savaitgalių populiariausiais tekstais. O kinas visada buvo ekrane, todėl ugdė žiūrovą – neleido kino pamiršti, rodė visokias savo formas ir galimybes. Ir tuo pačiu kinas, atsiradęs kino teatre, stiprėja, nes tai suteikia ir režisieriui, ir prodiuseriui pasitikėjimo, finansinio palaikymo, patvirtinimą, kad yra suprantama ir kitokia kalba, ji skaitoma ir reikalinga.

Peržiūrėjus archyvą aišku, kad visi filmai iš asmeninio jūsų gyvenimo. Kaip paaiškinti gyvenimą tokiais skirtingais dalykais, kuriuos atrandame jūsų kūriniuose – Baltijos kelias, ligoninės liftininkas, vėžiu sergantys vaikai, sportininkai?

Iš tiesų visi mano filmai susiję ir juos kažkas jungia. Pirmiausia, kaip gyveni, taip ir atsitinka, tokia ir kūryba: aš juos darau labai lėtai, todėl jie mano, išgyventi. Viską padiktuoja pats gyvenimas, ir kiekvienas filmas iššaukia kitą filmą, juos riša personažai ar motyvai. Pavyzdžiui, mūsų su Audrium Stoniu bendrame darbe „Baltijos kelias“ (1990) yra kadras, kai turguje sėdi toks senukas, o paskui filme „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990) tas senukas jau mieste. Senukas liftininkas juostoje „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką“ (2003) dirba ligoninėje, o vėliau ligoninėje sukurtas vienas svarbiausių filmų „Prieš parskrendant į žemę“ (2005). Kai susiduri su svarbiais dalykais, apie juos ir nori papasakoti.

Atrodytų, kad iš konteksto iškrenta „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (2017), bet ši tema manyje gyvena jau kokius 40 metų. Nes aš pats visada norėjau tapti dviratininku, tik buvau lūzeris. Čia kaip su ta matematika – mes įsivaizduojam, kad žinom, o iš tiesų nei nenumanom, kas tai. Sporte yra tokių dalykų, kurių egzistavimo net neįtarėme. Tai sporto vienuoliai, kaip aš juos vadinu, – žmonės, subrendę pasiaukoti dėl kito, pasiaukojime atrasti prasmę, nors – paradoksas! – yra tokioje veikloje, kuri pripažįsta tik egocentrizmą, troškimą ir siekimą būti pirmu. Jie didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia ant dviejų ratų, treniruojasi nežmoniškai sunkiai, o jų vaidmuo yra važiuoti ilgiausias, sunkiausias distancijas šalia lyderio tam, kad padėtų jam pasiekti pergalę. Jie neturi teisės laimėti, taip parašyta jų kontraktuose, bet be jų nebūtų įmanomos lenktynės. Mes daug ko nežinome, nesuprantame, bet, pažiūrėjęs šį filmą, žmogus gal nors kiek suvoks, kas tai yra, kodėl taip yra.

Filmavote Italijoje garsiąsias „Giro d’Italia“ lenktynes. Kaip pavyko realizuoti sumanymą priartėti prie lūzerių?

Kad nors kiek suprastumėte, kas tai yra, pirmiausia įsivaizduokite 6 milijonus žmonių visame tų lenktynių kelyje. Norėdamas į jas patekti, važiuoji automobiliu, paskui eini kelis kilometrus pėsčias, praleidi kokias 7 valandas, o ką pamatai? Geriausiu atveju kokią minutę pažiūri į pravažiuojantį dviratininką. Italai dviračių sportui skyrė muziejus, savo herojams – paminklus. Ką jau kalbėti apie milžiniškus pinigus, reklamas, pristatymus, kurių negalime palyginti su jokių filmų premjeromis – tūkstančiai dalyvauja vieno iš keliolikos etapų prezentacijoje. Ir kai po penkerių metų darbo tik dėl leidimo pafilmuoti jau žinojau, kad filmą darysiu, sulaukiau milžiniško dėmesio iš vietos žiniasklaidos, kuri kalbėjo vien apie sensaciją, kad kinas grįžta į šias lenktynes, ir iš kurios sužinojau nuostabiausių dalykų apie save, pavyzdžiui, kad esu dirbęs su M. Scorsese. Paskutinis filmas apie „Giro d’Italia“ buvo kurtas 1973 metais. Tai rodo, kad tos lenktynės iš viso nenori įsileisti kino. Ir sąlygos, kurias man iškėlė, reiškė, kad ten daryti negalima visiškai nieko. Neįsivaizdavau, kaip filmuoti, jei yra šimtai taisyklių, kurių nevalia pažeisti, bet jos – nerašytos. Jau nekalbu apie finansus, kurių paprašė už teisę priartėti prie kelio. Manau, kad mums buvo pasiųsta malonių visais aspektais, ir tik kažkas, kas yra viršuje, mums leido peržengti tas ribas, kurios niekam neperžengiamos, leido nufilmuoti mūsų kadrus ir per tris metus sukurti šį filmą, kuris neturėjo atsitikti, bet atsitiko. Kompanijos, valdančios didžiausių pasaulio sporto asociacijų teises, kur vartosi milijardai, kur bet koks judesys negalimas be leidimo ir pinigų, kai papulti pas sprendžiančius asmenis sunkiau nei pas prezidentą – jei tai būčiau žinojęs, būčiau sakęs, kad filmo padaryti visiškai neįmanoma. Tiesa, daug durų mums atidarė lenktynininkė, 2007 m. „Giro d’Italia“ nugalėtoja Edita Pučinskaitė, kuri yra kultinis žmogus ir ją ten labai gerbia. Jos buvimas su mumis tarsi patvirtino, kad mes nemeluojam, ir mumis patikėjo.

Kokie dalykai įsiminė labiausiai?

Mes gavome daug malonių ir išvydome tokių epizodų, kokių niekada nebūčiau sugalvojęs. Dviratininkų griūtis, kurią pamatę ir pajutę negalėjome filmuoti, buvom paralyžiuoti. Kruvini, iš skausmo rėkiantys suaugę vyrai, galbūt lūžusiais kaulais, stuburais. Tada supranti, kad noras nufilmuoti griūtį pasitraukia, o lieka noras parodyti prisikėlimą beveik iš numirusių, skausmo prasmę, atsirandančią tada, kai žmogus atsistoja, kai kęsdamas važiuoja toliau. Kai kruvinas, purvinas tarsi po karo sportininkas, kuris nesuprato net kur esąs, staiga prisimena savo vardą, savo vaikų vardus. Bet jis važiuoja ir nesustoja. Kitas žmogus, kuris, norėdamas nebijoti skausmo, jį kontroliuoti, pažinti kentėjimo ribas, save pratina kuo ilgiau sėdėti lediniam vandeny, kad neišsigąstų ir priimtų skausmą ir kančią, kurie jo laukia lenktynėse. Herojus, lūžusiu dubens kaulu važiuojantis ir nesitraukiantis, kol nesušąla ledynuose… Daug dalykų.

Kaip suderinate vidinius jausmus, apimančius filmuojant, ir užsibrėžtas užduotis?

Nėra taip, kad gali filmuoti objektyvia akimi – jeigu tau neskaudės, nieko ir nepadarysi. Kamera turi kalbėti taip, jog verktų ne operatorius, o žiūrovas, bet jis verks tik tada, jei kuriantysis jaučia. Galima padaryti, kad žiūrovas pajustų skausmą, kai aš, o tiksliau – kamera nusisuka, nes per sunku žiūrėti į kenčiantį. Galima filmuoti ne nukritusį dviratininką, o tuos, kurie jį stebi, ir jis liks jų akyse. Bet ne visi operatoriai jaučia žmogišką santykį su tuo, ką fiksuoja, kartais jie peržengia etikos ribas, savo kadrais negerbia kito žmogaus. Sakykim, filmuoja tą, kuris vos prakvėpuoja, ir jei nefilmuotų, galbūt tuo metu jam būtų suteikta pagalba. Profesiniai dalykai susiję su etika. Kurdamas „Prieš parskrendant į žemę“, neįrašinėjau sunkiausių akimirkų. Tuomet būdavau su tuo vaiku reanimacijoj, kalbėdavom apie filmą, kaip jį padarysim, kokius kadrus įdėsiu, kad jis drauge su manim važinės ten, kur šį pasakojimą rodys. Nors buvo aišku, jog jam likusios diena ar dvi. Šiuo filmu aš norėjau papasakoti, kas mane sukrėtė, o sukrėtė mane tai, kad Dievas yra šalia. Kad tas, kuriam liko diena, gali būti laimingas, rūpintis kitais. Norėjau pasakyti, kad gyvenimas nesibaigia, kad žmogus yra labai stiprus, stipresnis už skausmą ir likimą. Visada veda moraliniai imperatyvai. Bet žinai, kad turi sukurti struktūrą, turinčią kažkokį kodą, kurio tu gal net negali įvardyti, bet jauti. Ir darai. Tik ne visada, ką sumanai, pavyksta, įvyksta. O kartais likimas pasiunčia didesnius dalykus, kokių nesitikėjai.

Kokia svarbiausia jūsų kūrybos žinia?

Labai paprasti ir banalūs dalykai. Kad buvimas šioje žemėje yra prasmingas. Visi filmai yra Dievo buvimo reklama, prasmės buvimo teigimas.

Žymos: