Gruzinų šuo išlydi paskutinį Rusijos federacijos karį iš Vakarų Gruzijos. Senaki karinė bazė, 2008 m. rugpjūtis
Kalbina Eglė Petreikienė

ARTŪRAS MOROZOVAS: Karas yra laukimas

Jei prisimintume garsųjį Cicerono aforizmą „Žvangant ginklams įstatymai tyli“ (Inter arma enim silent lēgēs), tektų pridurti ir jo parafrazę: karo metu mūzos nutyla taip pat. Dėl pirmojo teiginio kažin, ar kas ginčytųsi – kaip bežiūrėtum, deja, teisingų, teisėtų, civilizuotų karų nebūna. O štai dėl bebalsių mūzų suabejočiau, kalbėdama apie karo fotožurnalistiką, ypač tais atvejais, kai nuotraukos iš konflikto zonų priverčia suklusti ir atsimerkti visuomenę, kai jos tampa meno parodų eksponatais.

„Kaip, kada ir kodėl taip nutinka?“ – klausiu fotografo, žurnalisto, vieno iš šiuolaikinių medijų platformos „Nanook“ įkūrėjų Artūro Morozovo. Mano pašnekovas nekart girdėjo šarvuočių vikšrų tarškesį, pats patyrė į teisę nusispjovusių kovotojų savivalę, stebėjo kartu su degančiais pastatais griūvančius žmonių likimus, kai visai šalia – gajus lyg viržis ant plikos uolienos – pulsuoja gyvenimas: senolis grėbia lapus aplink savo namo gaisravietę.

Paklaustas, ar seniai pradėjo fotografuoti, gal prisimena savo pirmąją nuotrauką, Artūras to nesureikšmina: paauglystėje už sutaupytus pinigus įsigijo kažkokią „muilinę“, kad pafotografuotų seserį ir mokyklines ekskursijas. Rimčiau fotografija ėmė domėtis, kai jam į rankas pakliuvo šūsnis „Nacionalinės geografijos“ (National Geographic) žurnalų – jie buvo įspūdingi. Meniniai ieškojimai tuo metu vaikinui rūpėjo tiek, kiek jie tilpo tikrovės rėmuose. Artūrą visada žavėjo tikros istorijos, tad, įsidarbinęs Palangos „Ramybės“ bare, laisvalaikį leido pajūry fotografuodamas žvejus arba su kamera sukiojosi turguje, tarp šnekių prekeivių. Kaip pats sako, ieškojo lengviausiai prieinamų dramų – banalybių, kurias neabejotinai išbando kiekvienas pradedantis fotografas. Netikėtai sulaukęs pasiūlymo dirbti fotožurnalistu naujienų agentūroje, nedvejodamas persikėlė į Vilnių; teko derinti darbą, keliones į užsienį ir studijas Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Ilgą laiką manęs, kad turi didelį minusą, dabar jis tai vertina kaip pliusą – jaunas žurnalistas niekur nesimokė fotografijos, patirtis ir sėkmė atėjo bandymų keliu. Pagelbėjo ir įgytos menotyros žinios: klasikiniai tapytojų darbai, modernizmo srõvės formavo kompozicijos ir šviesotamsos pojūtį – ko verta vien Rubenso šviesa! Tuo metu spaudos fotografijoje būdamas techniškai visiškai žalias, jis išsiskyrė kitokiu, nestandartiniu kūrybiniu požiūriu į pasakojimą vaizdais. Tam turėjo įtakos pamėgti garsūs užsienio fotografai ir nuo paauglystės lankomos Kauno fotogalerijos parodos: mokėsi iš geriausių meistrų – A. Macijausko, A. Sutkaus, R. Rakausko, R. Požerskio – darbų. Pastarasis vėliau jam dėstė fotografijos istoriją. Galbūt troškimas tapti globalių įvykių liudininku, perduodančiu pasauliui istorinės svarbos žinias, buvo svarbiausias motyvas, po vienintelio kolegos skambučio išplėšęs menotyros trečiakursį iš draugų vakarėlio ir nubloškęs tiesiai į Gruzijos karo sūkurį. Per vieną dešimtmetį jis dešimtį kartų buvo fronte, abiejose jo pusėse. Fotožurnalisto dienoraštyje, nuotraukų archyvuose – konfliktų, politinių nesutarimų krečiamos šalys (Gruzija, Čečėnija, Palestina, Ukraina, Moldova) ir neišsprendžiama emigrantų krizė, teroro aktų bangos Europoje. Artūro Morozovo fotografijas publikavo tokie pasaulinės žiniasklaidos grandai kaip „The Guardian“, „The New York Times“, „Der Spiegel“, „Newsweek“ ir kt. Jo filmuoti Ukrainos Maidano revoliucijos vaizdai bei sukrečiančios nuotraukos buvo panaudotos „Oskarui“ nominuotame dokumentiniame filme „Žiema ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“ (Winter on Fire: Ukraine’s Fight for Freedom, rež. Evgeny Afineevsky, 2015), kurį pristatė „Netflix“.

„Fotografiją visuomet supratau tik tokią – reportažinę, besidominčią žmogumi, – sako menininkas. – Gal todėl kažkada Kaune pradėjau fotografuoti Šančių barus, ir mane tai labai įtraukė.“

Priemiesčio užeigos. Kas tokiose vietose gali būti įdomu? Girti veidai?

Taip ir man atrodė – girtuokliai, pavojinga, bet, išėjus iš savo socialinio burbulo, atsivėrė kiek kitokia realybė. Pirmuosius kartus užsukau ten su dujų balionėliu kišenėje, galvojau, anksčiau ar vėliau man bus „šakės“, bet pakliuvau į tokią keistą šampanizuotų, pavargusių veidų tikrovę, kupiną neįtikėtinų pasakojimų, kad kitos, jaunimo mėgiamos, kavinės tapo nebe tokios įdomios. Visi tie „prasigėrusių bomžiukų“ stereotipai sugriūna, kai su vienu tokiu pasikalbi ir jis atsiveria, pradeda pasakoti nerealias istorijas. Kavinėje skambiu pavadinimu „Svaigalai, rūkalai“ prisėdo prie manęs vyras, pasivadinęs geriausiu Lietuvoje Mačernio žinovu, ir ėmė jį nepaliaudamas cituoti. Arba toks Edmundas, kurį mes vadinam Zornu (iki šiol su juo bendrauju), turi visą džiazo kompozitoriaus ir atlikėjo Johno Zorno diskografiją, klausosi laisvojo džiazo. Kai matai prieš save prasigėrusį veidą, atrodo, kad tu niekada toks nebūsi, tačiau bendraudamas netikėtai grįžti į tą pašnekovo istorijos vietą, kai jis gyveno visiškai taip pat kaip tu ir kažkas nutiko. Paprasto, pavargusio, nepažįstamo žmogaus portretas mane labai traukia, tos temos nepaleidžiu iki šiol. Nuo Šančių knaipių ėmiau domėtis humanistine fotografija. Taip supratau, kad fotografija visų pirmą yra bendravimo menas.

Nuotrauka be konkrečios istorijos tau neįdomi?

Ji bet kokiu atveju ką nors pasakoja. Gintauto Trimako fotografijos irgi kažką sako, nors jos tokios minimalistinės – pora išeksponuotų taškų baltame fone. Galbūt studijuodamas menotyrą, kai buvau priverstas peržiūrėti daugybę konceptualistų kūrinių, be būtino laiko įsigilinti, kiek pavargau nuo jų. Nors šiuolaikinis menas su visomis provokacijomis man įdomus, bet labiau žavi tikri dokumentiniai naratyvai, įvilkti į meninę formą.

Nors atrodai ramus žmogus, tai, kad ne kartą žengei platų žingsnį už savo komforto zonos ribų, leidžia spėti, jog esi adrenalino ieškotojas. Tave traukia karšti taškai, nepatogios temos?

Nemanau, kad rinkausi tas temas dėl adrenalino… Kad ir fotografija knaipėse – sunkus darbas. Įsivaizduok, rajono kavinėje, kuri veikia virš trisdešimties metų, visi vieni kitus pažįsta kaip nuluptus, paviešinę savo trūkumus, pasidalinę savo gyvenimo nelaimėmis, tiesomis ir melais. Staiga ateini tu, atvirai – su savo fotoaparatu. Adrenalinas gal muštų į galvą, jeigu bandytum dirbti slapta, įsmuktum, nupyškintum ir išvengęs smūgio pabėgtum. Bet ne, tu sėdi su jais ilgai, aiškini, ką darai, kodėl. Turbūt pusė apsilankymų baigdavosi bergždžiai – nieko nenufotografuodavau. Konfliktų baruose visuomet pasitaiko, bet tokias situacijas atpažindavau kaip penkias kapeikas, nes gyvenau Kalniečių mikrorajone. Tos „paniatkės“ ir personažai buvo labai aiškūs, užaugau su jais, tad keblias situacijas išlukštenus, tinkamai kažką atsakius, žiūrėk, jau drauge geriam alų… Baruose ieškojau pasakojimų, kurių mes paprastai negirdim, žmonių, kurie niekada neįėjo į istoriją ir, tikriausiai, niekada neįeis.

Kaip Tave įsuko karo mašina? Kada užsivilkai neperšaunamą liemenę, šalmą ir tapai karo fotoreporteriu?

Nežinau, kodėl, bet karo fotografija – labai romantizuotas fotožurnalistikos žanras. Pradedantys korespondentai taip ir supranta: nuotykiai, adrenalinas, parsivežtos visiškai autentiškos patirtys, išgyvenimas to, ko kiti niekada nepatirs, pasiteisinimai įprastiniame gyvenime, kaip mano atveju, kai universitete praleidinėjau paskaitas – atsiprašau, aš dabar kare… Viskas, vau, tu kare!.. Kare niekam nesvarbu, ar tu girtaujantis, ar smurtaujantis, o gal kam skolingas – viskas atleidžiama. Man pasisekė, kad mano kolega tapo patyręs karo reporteris Liutauras Strimaitis, buvęs abiejuose Čečėnijos karuose, Afganistane, Irake. Jo pasakojimai anuomet paliko labai gilų įspūdį. Aš taip pat buvau iš tų užsidegusių jaunuolių: pilna literatūros, daugybė filmų apie karo reporterius, kurie jauną žmogų stipriai „užkabina“. Tikriausiai kiekvienam, ieškančiam savęs, ir nebūtinai – sėkmingai, imponuotų galimybė susirasti visiškai unikalią, kitiems sunkiai suprantamą terpę, keliančią aplinkinių nuostabą ir pagarbą, – tai labai žmogiški dalykai. Taip atsitiko, kad vos man pradėjus domėtis karo fotografija, pakvietė į Gruziją. Paklausė: „Skrendam?“ Tai aišku, skrendam. Atrodė, kad aš visada to laukiau.

Tai buvo Tavo pirmoji kelionė į karo zoną?

Taip. 2008-ųjų rugpjūčio 9-osios naktį atsidūriau Tbilisyje. Pamenu, vieną akimirką mieste išsijungė šviesos, dingo elektra ir telefono ryšys. Grįžau į viešbutuką, kuriame apsistojome, o man recepcijos merginos sako – viskas, rusų tankai artėja prie miesto, vos už 50 kilometrų. Išėjau į balkoną ir matau: apačioje kareiviai kasa apkasus, vienas žegnojasi, bučiuoja kryželį. Žvelgdamas į jų veidus suprantu, kad tai nėra nuotykis. Jis baigėsi dar neprasidėjęs. Atsimenu drebulį kojose. Suvokiau, jog esu pats atsakingas už save ir turiu labai aiškiai žinoti, kaip elgtis. Kolega, pamatęs tą mano minutės dvejonę, išsitraukė krūvą dolerių – jei nori, dabar yra laikas apsispręsti, tave dar gali išvežti į Azerbaidžano pusę. Nusprendžiau likti. Tą jausmą netrukus darkart patyriau Goryje, įsitikinęs, kad esu mieste, kuris niekam nepriklauso. Mačiau, kaip kariai išsprogdina bankomatą, norėdami pagąsdinti atsuka į mane automato vamzdį. Nėra nieko – nei policijos, nei kam pasiskųsti. Jokių saugiklių, tik tu, situacija, kurioje atsidūrei, ir gebėjimas išsisukti. Gali tik viltis, jog aplinkiniai žmonės padės, galbūt yra teisybė, pasaulio bendruomenė, kuri įsikiš ir viską išspręs.

Karo žurnalistai paprastai turi skiriamuosius ženklus.

Yra teorinė dalis ir yra praktika. Kai vieną pirmųjų kartų atvažiavau į Ukrainos Donbaso karo frontą, vilkėdamas neperšaunamą liemenę su dideliu užrašu „PRESS“ ir šalmą, ant kurio užrašyta „TV“, mane iš karto perspėjo – tuoj pat nusiimk, tokius kaip tu mes vadiname „snaiperio svajonėmis“. Yra tam tikri profesinės etikos dalykai: negali turėti ginklo ar rengtis kamufliažu, turi būti paženklintas, tačiau Ukrainos karo atveju to visiškai nebuvo galima daryti. Kiek teko dirbti su kariais, jie nenorėjo jokių ženklų, turėjau likti kuo labiau nematomas.

Kodėl nusispjaunama į tarptautinę teisę, į Jungtinių Tautų rezoliucijas?

Todėl, kad vyksta informacinis karas. Abi pusės į žurnalistą žiūri kaip į ginklą. Gruzijoje dar buvo tas laikas, kai galėjau važinėti pirmyn–atgal: pabuvęs pas gruzinus, nuvykdavau pas rusus.

Kaip kirsdavai fronto liniją?

Grįžkim prie pirmosios kelionės į Gruziją. Su kolega per daugybę patikros užkardų nusigavome iki pat fronto. Sustabdo policija, sako, negalima. Įkalbinėjam juos, rodydami pažymėjimus, jie praleidžia, kitame poste mus sutinka kariai, vėl įkalbinėjam. Nuolatos matom daugybę pabėgėlių šeimų, traukiančių į priešingą pusę su vaikais ir savo manta. Aplenkiam kareivius, laukiančius pastiprinime, kol galiausiai pasiekiam tą fronto vietą, kur kiekvienas kadras turėtų būti auksinis, o čia – išsirikiavusi žurnalistų siena. Jie lygiai tokie pat kaip mes: fotkina viską, kas juda ir dega. Reikia suvokti, kad tokie konfliktai prikausto viso pasaulio dėmesį, ten važiuoja didžiųjų redakcijų reporteriai. Esi vienas iš to šimto, pasidaręs vienodus kadrus. Fronte žurnalisto judėjimas labai ribotas, sudėtinga savarankiškai ieškoti kažkokių įdomesnių rakursų ar temų. Tuomet mudu su kolega, supratę, kad visgi mūsų siekiamybė – padaryti išskirtinę medžiagą, sugalvojome vykti į kitą pusę – Vakarų Gruziją, kurią tuo metu kontroliavo Rusija. Vienintelis kelias ten patekti – geležinkelis. Pagrindinė šalies automagistralė buvo tik viena, ir ta pati rusų karių prižiūrima. Nuvažiavę į stotį sužinojome, jog traukinių nėra – karas. Visgi atsirado vienas ešelonas, kurį kažkas pavadino „savižudžių traukiniu“, t. y. tų, kuriems nepaisant nieko reikia grįžti. Buvo pasklidusi informacija, kad ryte prie Kaspi miestelio, netoli Gorio, rusai užminavo tiltą. Mūsų traukinys turėjo būti pirmasis, kuris jį kirs. Kai vyksta kariniai konfliktai, tokie strateginiai objektai visuomet kontroliuojami, tad nieko keisto. Tuo metu buvo baisu, mes klausinėjom ir gavom atsakymą, kad viskas turėtų būti gerai. Įsėdę į traukinį nuolat jautėm įtampą: važiuojant tiltu keleiviai atsistojo ir prilipo prie langų, visų žvilgsniai neramūs. Atsidūrę kitoje pusėje, jie puolė glebėsčiuotis, kažkas atkimšo vyno. Už penkių minučių, vos mums jį kirtus, tiltą susprogdino. Tokiu būdu atsidūrėm kitapus trims savaitėms, kol atsilaisvino keliai – su dviem fotoaparatais ir be jokios konkurencijos.

Ko išmokė Gruzijos karo patirtis?

Ji man svarbi tuo, kad padėjo atsakyti sau į kelis klausimus. Atsimenu, papuoliau į ką tik subombarduotą Gorio miestą. Buvo padarytas humanitarinis koridorius gyventojams, grįžtantiems pasižiūrėti, ar nežuvo jų artimieji, ar išliko jų namai. Aplink degė pastatų griuvėsiai. Daugiabučio kieme pamačiau tokį vaizdą: daugybė kruvinų skudurų (supratau, kad tai žuvusiojo drabužiai), kuriuos renka vyresnio amžiaus moteriškė. Aš ją fotografuoju, žiūriu, ateina jaunas vyras. Stoviu ir galvoju – ką aš čia darau? Kažkam tai didžiulė tragedija, o aš iš jos uždirbu. Susidūriau su klausimu, į kurį neturėjau aiškaus atsakymo. Susigėdau avansu. O žmogus priėjęs sako: „Kaip ačiū, kad čia atvažiavai, kad viską fiksuoji, dvidešimt pirmame amžiuje tokie dalykai dedasi, pasaulis turi tai matyti.“ Įsitikinau, jog mano misija yra svarbi. Tai padrąsino.

Karas – tokia gera mokykla. Aišku, reikia turėti tam tikrų savybių, kad ten važiuotum, o aš nežinojau, ar turiu. Mačiau tų, kurie šių bruožų neturi – jie grįžo. Mane labai domino paprastų žmonių istorijos pasaulinių režimų susidūrimuose. Stebino žmogiškumas: čia pat vyksta karas, o nepažįstamas gruzinas mane kviečiasi į savo sugriuvusio namo rūsį, padengia stalą, maitina, pasiūlo išgerti, keliam tostą už mirusiuosius. Man tai buvo nesuvokiama. Pirmąkart pamačiau Rusijos veidą iš arti, tuos paprastus karius, kurių taip pat kažkiek gaila. Jie vagia, nes jų vienintelis uždarbis – tiek, kiek patys iš šio karo išsineš.

O kaip Čečėnijos konfliktas? Teko susitikti su Ramzanu Kadyrovu? Kaip iš viso Tau šovė tokia mintis?

Čečėniją prisimenu kaip ilgą laukimą, ten nieko doro nepadarėm. FSB [Rusijos Federalinis saugumo biuras – E. P.] apie mus sužinojo, ir patys čečėnai sakė: „Nieko negalim pakeisti – neleidžia kalbėtis.“ Buvome pasiūlę vienam prancūzų laikraščiui padaryti istoriją su Kadyrovu, nes daugybę metų iš Vakarų žiniasklaidos niekas nebuvo su juo susitikęs. Per savo kanalus kolega L. Strimaitis jo aplinkai parašė laišką ir gavo teigiamą atsakymą – gerai, galite. Atvažiavom į Grozną, susitikimas turėjo įvykti sekančią dieną. Mus pristatė kažkokiems Antonui ir Sašai, dar buvo FSB darbuotojas, nurodinėjęs visiems, įskaitant Kadyrovo patarėjus. Laikas ėmė temptis: jokio susitikimo nėra, laukiam dieną, dvi, tris, savaitę, dvi savaites, tris savaites.

Ką veikėt laukdami?

Mūsų kelionė buvo pusiau nelegali, neturėjom jokių leidimų ten būti. Į gatvę eiti negalima, nieko fotografuoti negalima. Aš, aišku, bandžiau, bet nieko iš to nesigavo. Sužinojom, kad vieną dieną Grozno teatre vyks renginys, kuriame dalyvaus Kadyrovas. Buvom jame ir mes. Spektaklio metu, kai užgeso šviesos, paklausiau jo aplinkos žmogaus, ar negalįs mane pas jį nuvesti, kad nufotografuočiau. Nuvedė – padariau vienintelę nuotrauką. Supratom, jog daugiau nieko nebus. Baigėsi mūsų vizos, teko grįžti. Beje, maniškė galiojo iki gruodžio 30-osios nakties. Tos dienos rytą aš dar neturėjau bilietų ir buvau Grozne. Vargais negalais mums išrašė bilietus ir įsodino į lėktuvą. Aštuntą vakaro išskridau iš Maskvos, devintą buvau Vilniuje, o Naujųjų pavakary jau dirbau Palangos bare padavėju.

Ar buvo situacijų, kai Tavo gyvybei grėsė realus pavojus?

Pasitaikė visko – ir šalia praskrendančių kulkų, ir sprogimų. Tokių atvejų nemažai, visi – Ukrainoje. Eini, pasisuki, staiga išgirsti, kaip kulkos atsitrenkia į gretimą sieną. Tada klausi savęs, kodėl tau nieko neatsitiko. Yra raudonos linijos, kurias peržengti pavojinga. Kartais toli nuėjęs suvoki, kad ta linija netikėtai liko už nugaros. Konfliktų vietose reikia matuoti kiekvieną savo žingsnį. Kai nusprendi važiuoti į kitą fronto pusę, privalai gerai pasverti, ar verta: ką ten padarysi ir kokia rizika. Jei matai, kad suaktyvėjo mūšiai, lauki. Jiems tariamai nurimus iškeliauji ir supranti, jog viskas dar labiau pablogėjo. Žurnalistai paprastai juda kartu su kariais, vienas nieko nenuveiksi, tave paprasčiausiai nušaus. Nors man nutiko keletas kurioziškų situacijų: Ukrainos fronte du kartus likau visiškai vienas – toje vietoje, kur užeina ir vieni, ir kiti, likau rūsyje su daugybe granatų ir automatu, gulinčiu šalia. Visi išvažiavę, mašiną pašovė, elektros generatoriuje benzinas baigėsi, tamsu. Laukiu. Jei kas ateitų, kaip aš įrodysiu, kad esu ne karys su fotoaparatu? Po penkių–šešių valandų atvažiavo manęs paimti.

Žymos: