Man vis tik atrodo: ta mano lietuvio ID kortelė, kuri parodyta kaip indėnas pradeda šaukti „Tapatu! Tapatu!“, išskrido ant vėjuoto pakeliamo tilto, kai Arsenijus Rovinskis ėmė rodyti mums Naująją Kopenhagą. O gal ji iškrito Norebro metro stotyje, netoli Neringos Abrutytės „Sankt Peders“ kavinės, į kurią buvome begrįžtą, nusilenkę kukliausiems pasaulyje H. K. Anderseno ir S. Kierkegaardo kapams. Žodžiu, pirmadienį skambinu jam – „Ką daryti?“ – ir važiuoju į stoties policiją likus trim valandom iki skrydžio. Situacija primena Arsenijaus eilutes „o aplinkui tik sėdi / nepažįstamos pusgirtės tetos / ir skrist šeštą ryto“, tik vietoj tetų – danų policininkai sumaniais veidais, lyg iš kriminalinių serialų. Žadėjo paieškoti, bet matėsi, kad ne tiek daug tų kortelių rasta po savaitgalio, ir nei viena iš jų – mano. Tokiose situacijose realybė subyra į fragmentus ir gali rinktis, ar vis tik varyt į Kastrupo oro uostą (vėliau kitas Arsenas, Mirzajevas, poetas iš Peterburgo, pasakys, kad dokumentų netik­rino), ar ieškot kito kelio namo. Aš kaip visad pasirinkau dar vieną naktį pasivolioti hostelyje su vaizdu į danišką pamiškę, bet užsukau atsisveikinti pas Neringą… ir pasigailėjau – ji rado man autobusiuką, vežantį į Kauną. Išvykau juo, prieš tai vėl pasukęs Arsenijui – man jis kažkodėl atrodė labai pakalęs gyvenime, juolab kad dirba rusų turizmo firmoje, varinėja daug autobusų, daug turistų… Lyrinis subjektas tokiuose nuotykiuose kažkur prapuola, ir žmogus atsijungi, tiesiog konspektuodamas aplinkinių pokalbių nuotrupas, pasitikėdamas apvaizda bei vairuotoju.