Eglė Žvirblienė

APSAKYMAI

Abstrakcijos

Tai buvo laikas, kai turėjau tik vieną porą batų, atklydusių su kita manta, kurią, kaip paguodos ir supratimo ženklą, sunešė kaimynai. Gyvenau tarp ugnies nuniokotų sienų, kurios žvelgė triuškintojo žvilgsniu ir šaipėsi: „Nors mes rusenom, kol suanglėjom, tačiau vis dar esam čia. O tu? Ar dar esi?“ Retoriniai klausimai mane pralinksmindavo – už tai ir mėgau savo sienas. O ir kaip nemėgsi? Gyvenimo išmintį buvau perpratusi – jei nori būt laiminga, verčiau pamėk tai, ką turi, ir nesigviešk to, kas ne tavo. Tad, nors turėjau sienas, kurios buvo linkusios mane žlugdyti, rinkausi ne tik jas mėgti, bet ir su jomis likti.

Kartais iš už kampo man nusišypsodavo kaimynas ir jo katės. Štai šitų nepakenčiau, nežinau tik, ko labiau – kačių, primyžusių į paskutinius batus, ar kaimyno, staiga nutarusio pasinaudoti mano pažeidžiamumu, kurio tuo metu nuslėpti buvo neįmanoma. Jei būčiau mėginusi tai padaryti, būčiau atrodžiusi dar labiau apgailėtina. O šito jau būtų buvę per daug.

Kad ir kaip tuo metu nesisekė, tačiau aš mylėjau savo gyvenimą. Batų reikėjo – už lango vaipėsi žiema, pažeme besirangantis šaltis vijosi aplink mano pėdas ir kėsinosi gelti vis skaudžiau. Vis akivaizdžiau įgelti norėjo ir kaimynas, užsukdavęs pasiteirauti, kaipgi man sekasi, ir nedviprasmiškai leisdavęs suprasti – jei būsiu gera, jis, gyvatė, man bus dar geresnis.

Kaimynas panėšėjo į negyvėlį. Iš mirštančių sielų kategorijos. Tarp to, ką toks sako ir daro, yra didžiulė praraja. Tokio lūpomis, apsirėdžiusi pūstu sijonėliu ir apsiavusi puantais, lyg balerinos šešėlis prabėga mirtis. Toks nuolat meluoja, kai ką nors žada, kai kažką pasakoja ar giriasi, tačiau visuomet įvykdo savo slaptus bjauriuosius kėslus.

Ne visi pagyrūnai yra negyvėliai. Yra net labai gyvų, ypač tarp poetų. Tokie jautrūs viskam, kad, jei įmanytum, mylėtum visą gyvenimą. Be atsako, užtektų tik ištartų žodžių, gebančių suvirpinti tas ausų būgnelių vietas, kuriose mylisi sielos. O tai patirti yra geriausia gyvenimo dalis, tik ne kiekvienas šia galimybe pasinaudoja.

Bet kaimynas buvo visai ne poetas, o visus penkis pojūčius dirginantis numirėlis, kurio garuojanti sieliūkštė smirdėjo kačių šlapimu ir žeidė. Visuomet buvau jautri kvapams, tačiau smarvė vertė ne tik žiaukčioti. Dar vaikystėje supratau, kad blogas kvapas yra viena didžiausių pasaulio neteisybių. Ypač tokiems kaip aš, kurie kitas neteisybes priima kaip savaime suprantamą dalyką. Tokiems, kurie įpratę kentėti ir tik poilsio akimirkomis neria į gardų nektarų kvapą, tačiau jų poilsį ima ir sutrukdo koks dvokas.

Reikėjo ką nors daryti. Juk jis, peršulys, viską žinojo apie mano proto prieštaravimus. Tai jie, vis talpinami į degtukų dėžutę, tapo kūnu ir vieną žiemos naktį išėjo pasivaikščioti liepsnomis. Tik aš supratau, kad šie košmarai buvau ne aš pati, bet mažytė mano dalelė, tąnakt pradėjusi egzistuoti visiškai savarankiškai.

O niekšas vis šypsojosi iš už kampo su savo mėlynplaukėmis sibirinėmis, geidė ir grasino. Katės, jusdamos šeimininko priešiškumą, kuriame lyg stovintis pienas gižo gašlumas, ne tik nuolat myžčiojo, bet ir taikėsi draskytis – lėtai, su pasimėgavimu grybščioti mano stingstančias nuo šalčio pirštų pagalvėles, kaklą, plaukus.

Ir štai regiu. Guliu nuoga, apauta smirdančiais batais, mano kūną drasko katės, beprotiškai šalta, o vienintelis šilumos šaltinis yra kaimyno ūsai, kuriais jis bando užkloti mano nuogumą.

Ilgiau negalėjau tverti šio vaizdinio. Man į galvą atėjo išganinga mintis: jei slapčiausius savo prieštaravimus slėpiau degtukų dėžutėje, tai sprendimą, kaip atsikratyti kaimyno, rasiu savo sužeistame nuogume, kuris vienu metu gali būti ir bejėgiškumas, ir drąsa.

Pasikviečiau kaimyną į svečius. Mačiau, kaip jam įžengus pro duris nuo cigarečių dūmų drėksta pageltusios pirštų pagalvėlės, o atsineštame vyno butelyje teliūskuoja kiek nugertas sausas ‘Cabernet’. Po pelėsiais atsiduodančiais pilkšvai baltais marškiniais kilnojasi apžėlusi krūtinė ir jis, nors toks nerangus ir susijaudinęs, vis dėlto yra pasiruošęs priimti likimo dovaną. Nusprendžiau čia pat ir išpildyti ilgai lyg Joninių laužą kurstytas jo svajones.

Atsistojau prieš jį nuogut nuogutėlė, tokia daug žadanti, jaudinanti ir viliojanti. Ir, kai sekundėse budo tuoj įvyksiantis sprogimas, kai nebebuvo galima laukti nė akimirkos, kai TAI tapo kaimyno savastimi, jo čia ir dabar, pačia tikrove… aš išprotėjau.

Išprotėjau eklektiškai. Tokį būdą buvau apmąsčiusi iš anksto – tarp painumo, paviršutiniškumo ir nenuoseklumo yra ryšys. Jei būčiau puolusi į vientisą beprotystę, kažin ar pavyktų sugrįžti į protą, todėl mano pasirinkimas buvo sąmoningas.

Stovėjau nemirksėdama ir žvelgiau į kaimyno viršugalvį, tarsi bylodama, kad neturiu jėgų pasipriešinti tam, kas čia vyksta. Klyktelėjau. Gana kultūringai, tačiau garsas aiškiai priklausė subkultūriniam metalinių grandinių žvangesiui. Tada suinkščiau, lyg būčiau pati popscenos princesė ar net karalienė.

Tačiau pagrindiniu mano gąsdinimo instrumentu tapo žodžiai. Daug daug žodžių, susietų su mintimis. Žodžių be minčių beveik nebuvo, tik retkarčiais išsprūsdavo vienas kitas jaustukas, tačiau ir jis priklausė kokiam nors vidiniam mirksniui. Turiu pasakyti, kad visi apmąstymai tuo metu lyg tyčia sukosi apie mirtį. Kad ir kokią išraišką ji įgaudavo žodžiuose, pagrindinę mintį nuslėpti sekėsi sunkiai.

Stengiausi viską perteikti netiesiogiai. Kuo nesuprantamiau, su barokinėmis vingrybėmis, nutylėjimais, išjaustomis pauzėmis, lyg tyčia pritrūkdavau dermės tarp vidaus ir išorės, kad griebčiausi simuliacijų, dirbtinumo, tikrų tikriausio falšo. Tai buvo taip netikėta, kad akimirksniu iškreipė kaimyno suvokimą ir parklupdė jį ant žemės. Mačiau, kad jam darėsi visai blogai, jis ruošėsi alpti.

Stovėjau prieš jį visai išprotėjusi, eklektiška ir abstrakti. Abstrakcija išlindo natūraliai, greičiausiai kaip dirbtinos ir gana išraiškingos būsenos pasekmė, tačiau, kai ji atsirado, kaimynas tarsi nubudo. Jis nusipurtė, keliskart savo šiurkščiais delnais persibraukė veidą, atgavo spalvą ir nuėjo. Nuėjo taip, kad niekada daugiau negrįžo. Niekas nenori abstrakcijos, tuo labiau išprotėjusios ir eklektiškos, net jeigu ji moteris.

Taip atsikračiau kaimyno.

Šiuo metu iš už kampo man šypsosi tik žavus paprastumas. Kaimynas užsiaugino barzdą ir atsikratė kačių. „Laba diena“, linkt žvilgt, jokių bereikalingų judesių, jokių demonstracijų, tik nutylėjimai nuvinguriuoja lyg cigarečių dūmas pro rūbo skverną.