Erika Drungytė

Apie revoliuciją ir Donelaitį

Atsukti lietaus kranai, atidaryti pietvakarių langai, pakelti šilumos šliuzai. Viskas. Nebesulaikysi. Pati didžiausia ir garsiausiai sprogstanti revoliucija, kurios vienintelės negalima pavadinti kruvinąja ar ryjančia savo vaikus. Ji atrakina požemį, įveikia sąstingį, įprasmina laukimą ir prisuka gyvenimo spyruoklę dar vienam ciklui. Tarsi smãgios petardos pro pernykščių žolių ir lapų šarvą šauna smailios snieguolių galvos ir citatos: jau saulelė vėl atkopdama… pavasario saulė prašvito meiliai… nė saulė, senovės lietuviškas dievas… pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn… ir vienąkart, pavasari, tu vėl atjosi… kada pavasarį kaštanas už lango pradeda žydėt…

Žinoma, kad saulė. Saulė ir žiedas yra esminė ašis šiaurėje. Šviesa ir šiluma čia – geroji naujiena, o ne koks piktasis demonas kaip pietuose. Joms plūstelėjus vitamino D ir serotonino atsargos greitai papildo ištuštėjusius žiemos aruodus, kuriuose veisėsi veikiau depresijos pelės nei meditatyvios pandos, o tautą dažniau ištikdavo anemijos priepuoliai ir abejingumo koma nei suvokimas, kas gi yra ta inner peace, net jei apie tai kalbama animaciniame filme, skirtame vaikams. Ir prabudimas čia vis dar romantizuotai gaivališkas, pilnas infantilių iliuzijų apimti pasaulį, priglaust prie širdies, su meile saldžiai pabučiuoti, o ne stojiškai orus, puoselėjantis tuos žiedus, kurie duos gerus vaisius.

Bepiga žavėtis sakuromis ar grožėtis mimozomis atsistojus ant pavasarinės kalvos, paremtos tūkstantmečių kultūrų pamatais. Šventykla ir Mokytojas, tradicija ir tikėjimas, poezija ir sodas, filosofija ir menas, dvasia ir gydytojas… Visur yra suprantančių, kad tokie medžiai išgyvena ilgiausiai, o norint juos iškirsti reikia žmogaus rankomis vykdomų revoliucijų, po kurių lieka arba dykuma, arba, jei išgyvena šaknys, gyvenimas atželia. Ir tada vėl – nesustabdysi, ūgliai šaus kaip pašėlę – be tvarkos, be taisyklių, lyg patvinusios upės ištirpus ledams.

Jei neįmanoma sulaikyti po nubudimo prasiveržusio chaoso, nes tai būtų beprasmiška, dar nereiškia, kad negalima pakreipti norima vaga ar panaudoti geram tikslui. Tačiau pirmiausia turi būti susitarta, į kokias marias subėgs išlaisvinti vandenys, kurių, plukdančių ne tik sausuolius ar lavonus, bet ir aukso smiltis, tiek daug jau nuleista į nuotekų vamzdžius. Kol kas čia, mūsų tėvynėje, ta vieta primena negyvąją jūrą, apsimetant, jog niekas nežino, kad gelmėje – jokios gyvybės. Bet tikroji kiekvieno dvasios pavasario revoliucija dainuoja apie gelmę. Apie Mokytoją-sodininką, kantriai puoselėjantį vaisingą medį, be gailesčio genintį vilkūglius ir nesidairantį į egzotiškus sodinukus, neturinčius galimybės įsišaknyti. Apie saulę ir žiedą, kurie ne pasirodo išorėje, bet yra viduje. Apie Donelaitį, kuris atkops ir atkops budindamas svietą, šalčių pramonėms gaištant.

Žymos: