Kirill Kobrin

Apie fragmentą

<…> likimas mūsų gyvenimą išleidžia ant kažkokių skrajučių, kažkokiais fragmentais.
Iš kunigaikščio P. A. Viazemskio laiško

1914 m. Kafkos dienoraštyje yra toks įrašas: „Prieškambario durys buvo atlapos, tad buvo aiškiai girdėti, kaip tarnas pranešė:
– Pone direktoriau, atėjo naujas aktorius.
– Aš dar tik noriu tapti aktoriumi, – pasakė Karlas, patikslindamas tarno žinią.
– Kur jis? – paklausė direktorius ir ištempė kaklą.“

Šias eilutes Kafka parašė birželio 11 dieną, likus mažiau nei mėnesiui iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, dešimčiai metų iki savo mirties. Įsidėmėkime šiuos skliaustus, uždarančius, ne – pertraukiančius vienos istorinės epochos gyvenimą (pranc. La Belle Époque, fin de siècle), vieno žmogaus gyvenimą (Franzo Kafkos, gimusio 1883 m. liepos 3 d., mirusio 1924 m. birželio 3 d.); skliaustus, padarančius juos (epochos gyvenimą, Kafkos gyvenimą) fragmentais.

Skaitydamas šį įrašą, įsivaizduoji esąs archeologas, laikantis rankose mažą akmenuką, didingos šventyklos ar neįveikiamos tvirtovės nuoskilą; didžiausią malonumą sukelia būtent vaizduotė; tik dėl jos atsiduri nežinomame, be pėdsakų dingusiame pasaulyje, kažkokioje visumoje, kuriai būdinga dieviška pilnatvė, o akmenukas tavo rankose – užuomina, slaptas šios pilnatvės, šio išbaigtumo, šios harmonijos ženklas. Birželio 11-osios įrašas – didelio romano „Amerika“, kurį Kafka tuo metu jau buvo apleidęs, taip ir nebaigęs rašyti (kaip ir visų savo romanų), gabaliukas. Fragmento fragmentas; juk kankinantis visų trijų Kafkos romanų patrauklumas yra jų neišbaigtumas, tiksliau – pseudoneišbaigtumas, nes jie nenumato užbaigimo. Visi Kafkos romanai – „Amerika“, „Procesas“, „Pilis“ – tokie svetimi paprastam žmogiškumui su jo aistra įtraukti, įsiurbti, suvirškinti, padaryti savimi viską, kas nėra „mano“, kad atrodo kaip didžiulės svetimõs planetos iš visai kitos galaktikos nuolaužos, netyčia nukritusios į mūsų žemę. Šie meteoritai guli apgyvendintoje literatūrinėje žemėje, o mes tiesiog nežinome, ką su jais daryti – jie gražūs, bet nežemiško, baisaus grožio; baisaus, nes šis grožis nenumato mūsų, žiūrinčiųjų. Labiausiai nepakenčiama ir patraukliausia juose yra tai, kad mes niekada nepamatysime to pasaulio, iš kurio jie nukrito.

Birželio 11-osios dienoraščio įrašas – vieno iš šių meteoritų gabaliukas, atsiskyręs, pasimetęs ir staiga patraukęs skaitytojo dėmesį. Išeitų, jis yra dalies dalis, fragmento fragmentas, jei norite – fragmentas kvadratu; jis svetimumo ir neišbaigtumo simbolis, visos Kafkos kūrybos simbolis.

Bet tai dar ne viskas. Birželio 11-osios įrašas – koncentruočiausias, iki kelių eilučių suspaustas Kafkos rašymo manieros pavyzdys. Jau pati pradžia „Prieškambario durys buvo atlapos, tad buvo aiškiai girdėti, kaip tarnas pranešė…“ įveda mus (kaip ir patį Karlą, kuris po kelių akimirkų turėtų pasirodyti priešais direktorių, bet niekada nepasirodys) į kafkiškos miesto architektūros pasaulį ir vidaus išdėstymą, kur nesibaigiančios kambarių anfilados baigiasi apšiurusiomis kanceliarijomis, kur visi visada girdi, kas kalbama kaimyniniuose kambariuose, kur neįmanoma pasislėpti, kur tuščia, o tuo pačiu ankšta ir, visų svarbiausia, – baisu.

Durys iš prieškambario veda į direktoriaus kabinetą. Tiesą sakant, iš jo mes ir stebime visą sceną, iš šios valdžios sutelkties vietos, į kurią Karlas atėjo prašyti darbo. Mes – pilyje, Karlas – apačioje, prieangyje, norėdamas jį pamatyti, direktorius „ištempia kaklą“. Mizanscena iš horizontalios pavirsta vertikalia. Kol kandidatas ropščiasi į metafizinį viršų, vyksta labai svarbus apsikeitimas replikomis. Tarnas praneša, kad atėjo naujas aktorius. Ir štai čia visu svaiginančiu grožiu pasirodo Kafkos-rašytojo (ir Kafkos-žmogaus) aistra nesibaigiantiems patikslinimams; aistra, pavertusi jį tikru genijumi, o jo kūrinius – ištisais ginčytinais atvejais. Kafkiškasis herojus nuolat ką nors tikslina, visi jo teiginiai – ne įvardijimas (daiktų, poelgių, norų), o patikslinimai, pastangos įvardyti; niekas nepasakoma tiesiai, niekas neužbaigiama iki galo, apie kokius paprastus dalykus besisuktų kalba. Achilas niekaip negali pavyti vėžlio. „Aš dar tik noriu tapti aktoriumi.“

Visas fragmentas atrodo kaip filmo, perkelto į popierių, scena. Kamera pastatyta už direktoriaus, sėdinčio prie stalo. Priešais jį – atidarytos prieškambario durys. Iš ten pasigirsta neaiškūs balsai, paskui nematomas tarnas aiškiai ir tvirtai taria: „Pone direktoriau, atėjo naujas aktorius.“ Jam nespėjus pabaigti, įsijungia aukštas, beveik linksmas (dėl nepasitikėjimo) balsas: „Aš dar tik noriu tapti aktoriumi.“ Režisierius kilsteli, pasiremia kaire ranka, ištempia kaklą, bando pažvelgti į tą prieangio dalį, kurią nuo jo slepia durų stakta, ir reikalaujamai, beveik grėsmingai klausia: „Kur jis?“

Iš tiesų, šis fragmentas – Alefas, kuriame įmanoma pamatyti viską, kas sudėta trijuose Franzo Kafkos kūrinių tomuose: apsakymuose, aforizmuose, pasakėčiose, nebaigtuose romanuose, laiškuose ir dienoraščiuose. Aišku, tai suprasti galima tik perskaičius visus tris tomus, kurie, kaip jau sakiau, taip pat yra tik fragmentai to, kas niekada nebuvo parašyta. Ar tai – ne vien jo ypatingos psichikos bei rašymo būdo, bet ir kai kurių kitų aplinkybių pasekmė?

Pažvelkime į patį fragmentą kaip į žanrą; pirmiausia – į jo apibrėžimą.

Ką įprastinėje kalboje reiškia žodis „fragmentas“? Ką tik nori, bet ne „visumą“. „Fragmento“ sąvokos turinys gimsta iš opozicijos sąvokai „visuma“ (arba tiesiog tai aidinčiai begalybei, į kurią suvystytas šis žodis). Tad frag­mentas gali būti bet kas ir bet kokio dydžio.

Literatūroje fragmentas gali rastis dėl skaitymo aplinkybių arba autoriaus strategijos. Pirmuoju (ir chronologiniu požiūriu ankstesniu) atveju, fragmentas nutinka atsitiktinai: didiko pamiršta ir klimato ar sustingusios lavos sarkofago kruopščiai išsaugota traktato ištrauka, dvi trys eilėraščio eilutės, stebuklingai išvengusios laužo, kurį įplieskė turbanuotas turkas ar šarvuose įkalintas kryžiuotis, įtraukianti istorija, perrašant mechaniškai patekusi į rankraštį, archyvinis aplankas, neatsargaus kagėbisto padėtas ne ton lentynon – štai ginklai nenumaldomo Laiko, abejingai malančio miriadus parašytų žodžių, bet kartais, būsimųjų skaitytojų sumišusiam džiaugsmui, pasigailinčio kokio niekniekio. Būtent dėl šių niekniekių žinome Heraklitą, Apulėjų, Nenijų, vėlyvąjį Gogolį, dešimtis tūkstančių kitų kūrėjų. Faktiškai, tai – visiškai kiti autoriai, nei buvo iš tik­rųjų; kas žino, kas ten išties buvo parašyta… Tiksliau sakant, didžiąją dalį žinomos literatūros sugalvojome mes, skaitytojai, o ne patys rašytojai.

Žymos: