Tomo Kos iliustracija
Zigmas Kalesinskas

APELSINAI – NE VIEN SULTYS

Apelsinų šiandien nesunkiai galime nusipirkti visur. Geriame jų sultis, jais gardiname kitus maisto produktus ir patiekalus ar tiesiog valgome pačius vaisius. Dažniausiai mums nesvarbu, iš kur jie atkeliavo. Žinome, kad apelsinmedžiai auga pietų šalyse, ten veda ir nokina vaisius. Tokie apelsinai (lot. Citrus sinensis), kokie parduodami ir perdirbami šiais laikais, egzistuoja tik nuo XVIII a. pabaigos. Europoje jie pirmiausia buvo auginami Ispanijoje, ir tik pasitelkus šiuolaikines transporto priemones atsirado galimybė net vėsioje Lietuvoje jų įsigyti šviežių. Vis dėlto nėra aišku, ar apelsinmedžiai visada žaliavo Ispanijoje ir kitose pietų šalyse, iš kurių juos importuojame.

Kai 1340 m. jaunasis italų poetas Giovannis Boccaccio’as (1313–1375) sugrįžo į Florenciją iš karališkojo Neapolio, jis buvo paveiktas Neapolio karaliaus Roberto d’Angiò (1275–1343), žinomo kaip Robertas Išminčius, tituluotojo Jeruzalės ir Provanso valdovo, dvaro aplinkos ir įpročių; ten vis dar buvo puoselėjamas rafinuotas gyvenimo būdas ir jaučiama paskutiniųjų Aglabidų, 800–909 m. valdžiusių Ifrikiją, dabartinį Tunisą, globa. Ypač giliai jo atmintyje įsirėžė sodai ir iš proto varantys rytietiški kvapai. Tuomet, kai G. Boccaccio draugai Villa Palmieri, esančioje prie Fjezolė kalvų ir kalnų, jau svajojo apie naują Aukso amžių, poetas vaizdingai aprašė žalias pievas, kurių žaluma buvo beveik pereinanti į juodumą, išmarginta tūkstančiais spalvingų gėlių, gausybe žalių apelsinų ir citrinų medžių, kurie, nepaisant senų žydinčių šakų ir neprinokusių vaisių, džiugino akį šešėliais ir glamonėjo uoslę kvapais.

Dar nuo arabų užkariavimo Andalūzijoje 1 ir pietinėje Italijoje laikų buvo žinomos dvi iš rytų atkeliavusios saldžiai kvepiančių vaismedžių rūšys: citrinmedis (lot. Citrus limon) ir mandarinmedis (lot. Citrus aurantium ssp. amara). Kiti egzotiški augalai, kaip antai laurai ir granatmedžiai, jau anksčiau puošę senuosius Bagdado ir Damasko sodus, Viduržemio jūros šalyse, kaip ir kiti citrusai, nebuvo paplitę. Išimtis – tik kedro ar citrinų (lot. Citrus medica) medžiai, Birmoje ir Indijos lygumose jau seniai tapę naminiais augalais. Maždaug V a. pr. Kr. persai suteikė jiems vardus, iš kurių ir kilo vėlesni pavadinimai. Persiškasis laymün vėliau tapo limone, ispaniškai – lemon, prancūziškai – limon. Tačiau prancūzų kalboje ilgainiui ėmė dominuoti žodis citron, susijęs tik su Citrus limon. Panašiai kitose kalbose vystėsi ir apelsinmedžio vaisiaus pavadinimas: pirmiausia melarancio – arabiškai, narango – persiškai, vėliau itališkai – arancio, ispaniškai – naranja, ir galiausiai XV a. prancūziškai – orange.

Po Aleksandro Didžiojo Peloponeso pusiasalio užkariavimo atrasti persiškieji persikai, armėniškieji abrikosai bei Anatolijos slyvos. O štai citrinos ir kartūs apelsinai graikų, o vėliau – ir romėnų, dėmesio neatkreipė. Makedoniečių kareiviai pasiėmė tik kedro vaisių, kurių lukštus jie vadino persiškaisiais obuoliais ir naudojo aromatizuoti vynams, skirtiems gydyti sąnarių uždegimus. Kedrų nuovirus gerdavo virškinimui gerinti, o taip pat kaip priešnuodį apsinuodijus.

Apelsinai – citrinvaisiai, kuriuos mezga kai kurie citrinmedžiai (lot. Citrus). Lietuviškas žodis „apelsinas“ kilęs iš olandiško appelsien, sudaryto iš appel – obuolys + sien (Sina – Kinija). Pats pavadinimas rodo apelsinų kilmės vietą. Mokslininkai teigia, kad šio augalo tėvynė – tropinė Azija. Aitrieji apelsinai (lot. Citrus aurantium) Indo slėnyje buvo auginami dar 4000 m. pr. Kr. Iš šio regiono atkeliavo ir „bazinis“ vaisiaus pavadinimas. Anglų kalboje žodis orange yra žinomas maždaug nuo 1300 m. Jis kildinamas iš senosios prancūzų kalbos žodžio orange, orenge, siejamo su itališkuoju arancia (venecijietiškai – naranza), o šis per arabiškąjį naranj ir persiškąjį narang siekia savo gimtinę Indiją (sanskrito k. naranga). Europoje apie apelsinus sužinota Senovės Romos laikais per Ispanijos arabus ir portugalams atradus jūrų kelią į Indiją. Įdomu, kad turkų ir kai kuriose Balkanų kalbose apelsinai taip ir vadinami – „portugalais“.

Kas buvo pirmasis lietuvis, paragavęs apelsinų, nežinia. Gal jais vaišinosi Mindaugo pasiuntinys Parbus kelionės į Italiją metu? Seniausiuose žinomuose – Jogailos dvaro – maisto sąrašuose šių vaisių dar nerandame. Regis, jais nesimėgavo ir Aleksandras Jogailaitis. Gali būti, kad Jogailos ar Aleksandro dvaruose tik džiovintos citrusinių vaisių žievelės naudotos kaip prieskoniai. Mokslininkai teigia, jog apelsinai mūsų krašte atsiradę didžiosios gastronominės revoliucijos metais – XVI a. pirmojoje pusėje kartu su Bonos Sforcos dvaru. Greičiausiai pirmiau mūsų protėvius pasiekė vertingas to meto prieskonis – apelsinų žievelės – ir tik po to švieži vaisiai. Seniausio žinomo pavadinimo kilmė rodytų sąsajas su lotyniška Italijos kultūra. Anais laikais apelsinas vadintas pomarančiumi (lenk. pomarańcz), o šis žodis yra tiesiogiai išvestas iš viduramžių lotynų kalbos pomum de orenge. 1642 m. Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyne“ randame ir visiškai lietuvišką šio vaisiaus vardą – obuolis auxinas (išverstą iš lotyniškojo malum aureus ar aitriojo apelsino medelio pavadinimo – Citrus aurantium). Pats augalas lietuviškai, kaip ir prancūziškai, vadintas citras. Apelsinų plitimą į Europos šiaurę trukdė paprasta priežastis – klimatas, tad turtingiems šio vaisiaus mėgėjams teko išrasti oranžeriją – stiklinį pastatą, kuriame auginami oranžai. XVII–XVIII a. Europos dvarai varžėsi dėl didžiausios ir gražiausios citrusinių ir kitų subtropinių augalų kolekcijos. Tik geriausi sodininkai galėjo prižiūrėti oranžerijas ir įrodyti galintys užtikrinti magiškojo medelio augimą; citrusų medis buvo mitologiškai pagrįstas jėgos simbolis – netgi Heraklis, didysis graikų antikos herojus, įveikdavęs kiekvieną užduotį, laimėdavęs kiekvieną kovą ir taip pasiekęs nemirtingumą, vienu iš savo dvylikos didžiųjų žygdarbių laikė auksinių obuolių pavogimą iš Hesperidžių sodo. Dar senovėje jie buvo prilyginti citrusiniams vaisiams, kuriuos Aleksandras Didysis atgabeno į Graikiją kaip persų obuolius. Žemiškieji antikos herojų pasekėjai Europoje, besiruošiantys įsigyti šių retų vaisių, turėjo įveikti didžiausią kliūtį – šaltį. Be ypatingų apsaugos priemonių ir sąlygų šie egzotai nebūtų atlaikę ir išgyvenę Vidurio Europos žiemų. XVIII a. savo Palenkės Bialos dvare įrengtus specialius statinius Radvilos vadino ne oranžerijomis, o pomarančarniomis. Jose buvo auginama daugiau nei 1000 medelių. XX a. pradžios lietuvių kalboje atsisakyta lenkiškojo pomarančiaus ir pereita prie angliškojo oranžo. Na, o sovietmečiu įsigalėjo „apelsinas“ – žodis, kilęs iš Olandijos (tikriausiai išvertus lotynišką apelsinmedžio Citrus sinensis pavadinimą) ir per Vokietiją bei Rusiją pasiekęs mūsų kraštą.