Antanas Kunotas

Trumpoji proza

DVI AKYS

Keista priežastis neleido neseniai į Salantus atvykusiam pradedančiam, bet perspektyviam kraštotyrininkui Heino sumerkti akių. Jis vis kratė galvą ir bandė suprasti, kas čia vyksta. Mat kai tik pradėdavo snausti, pajusdavo, jog kažkas į jį žiūri. Ir iš karto nubusdavo, beprotiškai plakančia širdimi.

– Dėl visko kalta Anelė, – eilinį kartą išsibudinęs tarė sau garsiai.

Mat seniūno sekretorė Anelė vakar jam pasakojo apie brolį, mėgusį kankinti šunis. O kadangi pati tingėjo vesti savo šunį pasivaikščioti, ji visai neprieštaravo, kai šis vargšą gyvūną prispaudė foteliu ir dar pats į jį atsisėdo.

– Tas padaras labai dažnai prašėsi į lauką, – nuoširdžiai piktinosi Anelė.

Tačiau tai nepaaiškino, kodėl jos šeimoje padorumas ir poreikis praustis buvo visiškai išnykę. Atsirado spėliojančių, kad greičiausiai juos visus apsėdo velnias, bet ne tai buvo tikroji priežastis. Jie blogį tiesiog buvo pavertę kasdiene banalybe. Kai Heino tai sakydavo, Anelė visuomet susigėsdavo ir nurausdavo. Tik jos akys nė karto nemirktelėjo išduodamos, jog Heino žodžiai pasiekė jos sąmonę.

– Bet aš be galo mėgau hotdogus, – kažkodėl vakar į Heino priekaištus dėl žiauraus elgesio su gyvūnais sureagavo Anelė. – Tai daktaras kaltas, kad dėl padidėjusio cholesterolio pareikalavo valgyti mažai riebalų turintį maistą.

Ir pažiūrėjo į Heino savo be galo didelėmis nemirksinčiomis akimis.

Žymos: