fbpx

ANDRIUS ZAKARAUSKAS. ASMENUKĖS BIBLINIŲ ISTORIJŲ FONE

Eglė Petreikienė

Pamėginkim įsivaizduoti televizorių su prijungta vaizdo kamera, filmuojančia ekraną, kuriame rodomas tas pats ekranas, o jame – vėl ir vėl ekranai ekranuose, grimztantys bedugnėn… Tai primena šių laikų Uroborą, ryjantį savo uodegą – begalybės simbolį. Sakysite, kam tos psichovizualinės pratybos? Kad drauge išgyventume pojūčius ir asociacijas, kylančias žvelgiant į paveikslą, kuriame dailininkas vaizduoja kuriantį save… Tapybą tapantis tapytojas – pagrindinis Andriaus Zakarausko darbų herojus, o kūryba kaip vyksmas – jo svarbiausia tema.

„The Rooster Gallery“, atstovaujanti šiam jaunam, perspektyviam ir itin produktyviam menininkui, autorių pristato taip: „Daugelyje jo kūrinių matome tą patį beveidį vyriškį, kurio laikysena ir drabužiai išduoda, kad tai paties tapytojo portretas. Šie vizualūs A. Zakarausko klonai dauginami, deformuojami, suskaidomi dalimis, ritmingai išdėstyti ir įkomponuoti tampa ne vien dėmėmis bei potėpiais kūrinio naratyve, bet ir jo vizualinės struktūros elementais. Įterpdamas savo atvaizdą kompozicijoje dailininkas beveik identifikuoja save. Tokiu būdu autoportretai naudojami tapybos tyrinėjimui ir konceptualizavimui; juose Zakarauskas nagrinėja tapybos ir dailininko santykius. Jis pats tampa kūrėju, stebėtoju ir kūrinio objektu tuo pačiu metu. Šis narciziškas požiūris į tapybą kelia klausimus apie kūrėjo statusą bei tapybos vietą meno pasaulyje ir provokuoja diskusiją menininko kulto tema.“

Apibūdinta labai tiksliai, išskyrus vieną abejotiną niuansą – ar tikrai autoportretas visuomet sietinas su autoriaus narcisistine saviraiška? Šiais visuotinio „selfinimosi“ laikais gal ir kyla noras sumoderninant perfrazuoti René Descartesą: fotografuojuosi, vadinasi, esu. Tik leiskite priminti, kad asmenukė, kaip savęs įamžinimo forma, atsirado daug anksčiau nei socialiniai tinklai ar fotokamera mobiliajame telefone. Pasaulinėje tapybos istorijoje apstu garsių menininkų, paveiksluose vaizdavusių save: Janas van Eyckas „Arnolfinių portreto“ veidrodyje, Raphaelis „Atėnų mokykloje“ arba Diego Velázquezas, stovintis prie molberto už infantos Margaritos savo šedevre „Meninos“. Rembrandto mylimiausias modelis buvo jis pats: per 40 kūrybos metų dailininkas nutapė daugiau nei 80 autoportretų. Kaip straipsnyje „Iconic self-portrait“ teigia Sabine’a Oelze’ė, jo autoportretai puikiai atspindi kūrėjo filosofiją – atskleidžia ne tik kūno grožį bei jo nykimą, bet ir įvaldytą atvaizdo meistrystę. Pastarojo tėvynainis Vincentas van Goghas vaikystėje patyrė psichologinę traumą, kai vieną dieną atrado savo brolio kapą, kurio paminkliniame akmenyje buvo iškaltas jo paties vardas ir pavardė – tėvai, palaidoję vieną sūnų, netrukus gimusį antrąjį pavadino taip pat. Šis menininkas, nutapęs 35 autoportretus, kaskart sau užduodavo klausimą: kas aš esu? Jo atsakymai, skirtingai nei Rembrandto, kupini destrukcijos ir abejonių. Garsiausių autoportretistų sąrašas labai ilgas: Leonardo da Vinci, Gustave’as Courbet, Claude’as Monet, Paulas Gauguinas, Paulas Cézanne’as, Edvardas Munchas, Pablo Picasso, Frida Kahlo, Salvadoras Dali, Marcelis Duchampas, Normanas Rockwellas, Andy Warholas, Jeanas-Michelis Basquiatas, Lucianas Freudas ir daugybė kitų. Ar jie visi turėjo Narcizo sindromą? Kodėl literatūroje personažų konstravimas, remiantis savo paties psichologiniu paveikslu bei asmeninėmis patirtimis, yra visuotinai aprobuota norma (ryškiausias nūdienos pavyzdys tebus šešiatomis autobiografinis Karlo Ove’ės Knausgaardo romanas „Mano kova“), tuo tarpu menininkas, tapantis save, dažniausiai stebėtojui kelia klausimą: kokiu tikslu jis tai daro?

2018-06-22