Amžinai kartu – amžinai saldu, visada tu – visada du, 2017. Drobė, akrilas, 90 x 130
Kalbino Erika Drungytė

Andrius Miežis: „Fantazijose svarbiausia – remtis rimtais argumentais“

Jei apie kokį dailininką pasakytume – „Jis piešia gėles“, nesunku atspėti meno žinovų reakcijas: surauktos nosys, nuleistos akys, pakelti antakiai ir nusvirę lūpų kampučiai. Šalyje, kuri aiškiai žino, kad saldusis primityvizmas yra ne lygis, su gėlytėmis neprasisuksi – atsakyk, kodėl nesi brutalus kaip Sauka, konceptualus kaip Gasiūnas, kosmogoniškas kaip Katiliūtė? Tačiau retais atvejais, ypač tada, kai menininkas niekada nėra sukiojęsis dailės akademijų labirintuose, nebuvo įsiurbtas į visagalęvisalemiančiąvisavertinančią kūrėjų grietinėlės turbiną, sustabarėjęs autoritetų akivaizdoje dėl neteisingai pasirinkto teisingo kelio, atsitinka keisti „performansai“ – ima žmogus ir tampa populiarus, mėgiamas, laukiamas, o jo kūryba perkama. Ir ištarus jo pavardę – tarsi pakutenus padus – įsižiebia šypsena. Kalbu apie Andrių Miežį, dailininką iš Kretingos, mylintį, ką daro, nepretenduojantį į „liūto“ nominaciją ir visada turintį, ką pasakyti savo paveikslais.

Vizualiųjų menų atstovai, žinia, nedažnai draugauja su žodžiais taip, kaip su vaizdais. Tačiau Andrius – viena išimčių. Jo nutapyti siurrealistiniai personažai ar objektai gali būti apžiūrinėjami ir be pavadinimų, bet šiuos perskaičius, prasmių laukas ima dar labiau sproginėti, nes dailininkas puikiai jaučia ir kalbą, geba ją su vaizdu sujungti taip, kad paradokso efektas išsiskleidžia visu gražumu. Neįmanoma nepajusti, menininkas – aistringas literatūros skaitytojas, muzikos klausytojas, mokslų ir įvairiausių periferinių dalykų tyrinėtojas. Tad išsilavinusį ar bent jau labai žingeidų žmogų paperka savuoju sąmoju, kuriame inkrustuoti universalūs ir greitai atpažįstami ženklai. Ar tai būtų „Alter ego meditacija grybų pievelėje“, ar „Dzin Dzen“, ar „Kasdienių minčių duok mums šiandien“ – kiekvienam aišku, kad šis plaukiojantis smagus kultūrologinis ižas būtinai susijungs su panašiu žiūrovo galvoje ir sudarys stambias bendraminčių lytis, ant kurių galėtų pasivaikščioti ir dailėtyra.

O kuo dėtos pradžioje paminėtosios gėlės? Andrius piešia gėles. Turinčias atmerktas akis, aklinai aplimpančias veidą, užsiauginusias ilgus plaukus, virstančias žydinčiomis mintimis… Žodžiu, tokias pačias alogiškai keistas bei nenuspėjamas kaip ir visi dailininko veikėjai. Tik jos daug ryškesnės, spalvingesnės, švelnesnės už kitų gyvių pavidalus. Nes pamilti gėles, kad jos taptų paveikslų dalyvėmis, Andrių išmokė žmona; ji, regis, ir yra tas impulsas, dėl kurio šalia baugių personažų atsiranda mielos pandos, rožiniai dūmeliai, dievo karvytės bei iš pasitenkinimo prisimerkę pabaisiukai, deklaruojantys, kad „Amžinai kartu – amžinai saldu, visada tu – visada du“.

Vienas Tavo profilių „Facebook“ tinkle – Egzilis Kosmonautas. Kitaip tariant – Išeivis arba Emigrantas Kosmonautas. Jei manysime, kad tai vardas ir pavardė, vadinasi, ir kažkoks reikšmės kodas. Kodėl tapatiniesi su išeivija, emigrantais? Ar kosmonautas yra labiau būsena nei nuoroda į profesiją?

2011 m. rezidavau Vokietijos menininkų namuose „Lukas“, Arenshopo mieste. Tuo metu išmanieji mobilieji dar buvo už kalnų, tad, norėdamas komunikuoti su tėvyne ir feisbuko sociumu, pabandžiau tai padaryti per minėtųjų namų bendro naudojimosi kompiuterį. Šis pasirodė tikrai vokiškai įtarus ir uždavinėjo daug klastingų klausimų – ar aš esu aš, o jei aš, tai kodėl aš ne savo namuose ir ne savo šalyje? Žodžiu, jis mane labai entuziastingai testavo, ir vos tik kelis kartus suklupau, atsakinėdamas į kontrolinius klausimus, aparatas užblokavo mano prieigas ir prie FB, ir prie el. pašto. Apėmė liūdesėlis, bet nėra to blogo, kas neišeitų į feisbuką – susikūriau alternatyvų profilį Egzilis Kosmonautas. Egzilis – šalies ir IT technologijų tremtinys, priverstas kurtis naujoje vietoje su nauja tapatybe. O kosmonautas todėl, kad visi berniukai svajoja būti kosmonautai, ir va, nauja tapatybė tam suteikia galimybes. Pradžioje šis profilis neturėjo jokio turinio, jis tik talkino mažinant socializacijos abstinencijos sindromą. Bet po to į galvą šovė mintis jame susikurti savo alter ego. Personažą, kuris gyvena alternatyviajame manyje. Savotiškai įdomu, kai tu nesi tu, pamatyti save kitoje rolėje. Šis anonimiškumas leido improvizuoti to kito žmogaus kailyje. Personažas nesiekė rašinėti nešvankių, įžeidžiančių komentarų ar kažkaip šėlti be stabdžių. Kažkuria prasme, tikrai būtų įdomu, jei atsirastų kažkas panašaus į „Fakebook“, kur visi galėtų būti kažkuo kitu ar kaip tik – po kaukėmis būti savimi. Juk kartais žmonės atsiveria tik užsidėję kaukes.

Norėčiau paprieštarauti absoliučiajam vardikliui „visi“. Ar pats tikrai svajojai apie kosmonautiką? Šiame profilyje ir Tavo tapyboje bei žodinėje kūryboje mane žavi atitrūkimas nuo dažną įsiurbusių kietųjų, nelanksčiųjų, nepaslankiųjų rėmų. Juk šnekamojoje kalboje, kai pasakome „jis tikras kosmonautas“, turime galvoje ne visai šioje realybėje esantį žmogų.

Ne, vaikystėje kosmonautu tapti netroškau ir nepažinojau nei vieno, kuris būtų apie tai svajojęs. Tiesiog toks stereotipas, kažkodėl tapatinamas su sovietiniais berniukais. Matyt, tam įtakos turėjo kosmoso užkariavimo rungtynės. Šiaip man patinka ironizuoti klišėmis. Vaikystėje svajojau vairuoti troleibusą. O kosmonautu noriu būti dabar – išskristi į kosmoso begalybę. Tas jo nežmoniškas dydis ir nepažinumas hipnotizuojančiai traukia.

Su rėmais visuomenėje gan paradoksali situacija – viena vertus, žmogus skatinamas būti originalus, įdomus, nepakartojamas, iš kitos pusės, kuriamos klišės, kaip reikia jaustis, elgtis, mąstyti, dirbti, bendrauti, kad toks jaustumeisi. Tiesiog kalami originalumo rėmai. Oksimoronas, bet tokia tendencija vyrauja daug kur, o ypač menuose. Kultūrinis bei mentalinis sociumo spaudimas būti originaliam verčia kūrėją prarasti savo tapatybę dėl iliuzinio kietumo, kurio jis visiškai neturi. Būk kaip visi ir būsi kitoks. Ta desperacija žūtbūt išsivaduoti iš rėmų finale asmenį sugrūda į absoliučiai kvadratinius rėmus su aukštom tvorom lyg sienom. Esmė – tai laisvė būti savimi, nesistengiant patenkinti kažkieno įsivaizduojamus „įdomumo“ standartus.