Arundelio pilis Vakarų Sasekso grafystėje, Pietų Anglijoje
Jolanta Miškinytė

Amžinai alkani namai

Praėjusiais metais viena vertingiausių, konceptualiausių ir uždariausių meno vertybių saugyklų Lietuvoje – Kazio Varnelio namai-muziejus – plačiau atvėrė duris visuomenei. Dabar užtenka atėjus nusipirkti bilietą, o norintys ekspoziciją apžiūrėti su gidu, turi registruotis. Muziejaus darbuotojai nusiteikę ambicingai: kiekviena jo veiklos kryptis, nuo ekspozicijų tvarkymo, ekskursijų iki komunikacijos priemonių bei suvenyrų, turėtų patenkinti net reikliausią lankytoją.

Muziejaus menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė patirties šiais klausimais sėmėsi dviejose išvykose į Didžiąją Britaniją. Žurnalistei Jolantai Miškinytei ji papasakojo apie gilias tenykštes dvarų kultūros bei jose sukauptų vertybių saugojimo tradicijas.

„Mūsų“ kolekcija Londone

Rudenį Kazio Varnelio muziejuje organizavome tarptautinę konferenciją apie kolekcionavimo tradicijas Lietuvoje. Norėjosi kuo įvairesnių pranešėjų, tad specialiai vykau į Londoną, į Kolekcionavimo istorijos draugijos renginį (ir pati priklausau šiai tarptautinei organizacijai), skirtą eksponavimo istorijai, kuriame juos ir „medžiojau“. Be to, aplankiau aštuonias galerijas bei muziejus, kaip ir mūsiškis, sukurtus privačių kolekcijų pagrindu. Ypač svarbus man buvo vizitas Dulvičo paveikslų galerijoje (Dulwich Picture Gallery), nes ji tiesiogiai siejasi su Lietuva. Šio muziejaus stuburas – kolekcija, kurią pas britų prekeivį meno kūriniais kitados pagal savo skonį užsakė paskutinis Abiejų Tautų Respublikos vadovas Stanisławas Augustas Poniatowskis. Deja, rinkinys taip ir nepasiekė Varšuvos, nes valstybę ištiko padalijimas. Jis liko Anglijoje ir – o stebukle! – ne tik nebuvo išparduotas, bet ir sulaukė pirmosios pasaulyje viešos meno galerijos.

Žvelgdama į tą puikią kolekciją, patyriau keistą jausmą: ji Anglijoje, bet ji – mūsų. Nuostabūs Bartolomé Estebano Murillo kūriniai, lig tol nebuvau mačiusi tiek šio dailininko darbų vienoje vietoje. Rubensas, Rembrandt’as… Rinkinys vėliau buvo papildytas, bet jo pagrindas vis tiek liko Poniatowskio lobynas.

Didelį įspūdį paliko Leitono muziejus (Leighton House Museum). Garsus XIX a. pabaigos britų dailininkas, baronas Fredericas Leightonas, nepaisydamas to, kad nuolat keliavo, nutarė pasistatyti namą, kuris pats būtų kaip meno kūrinys. Deja, po menininko mirties jo surinkta kolekcija buvo išparduota. Tačiau pamažu ji atgaunama, ieškant kažkada išblaškytų eksponatų aukcionuose ir pan. Buvo labai įdomu pamatyti tokio rango muziejų virtuvę, ypač kaip dirba gidai – nuo jų labai priklauso įstaigos patrauklumas.

Sunku, bet verta

Kitą kelionę į Angliją laikau savo didelės svajonės išsipildymu. Tai buvo aštuoniolikos dienų vasaros mokykla, kurią organizuoja fondas „Attingham Trust“. Jis įkurtas 1952 m., turint tikslą supažindinti britų, o ypač amerikiečių mokslininkus su Anglijos dvarų kultūra.

Dalyvavau 68-iuose „Attingham Trust“ kursuose. Tai itin autoritetinga organizacija, jos mokymai laikomi prestižiniais, tad čia patekti nelengva. Viena iš priežasčių yra ir gana aukšta kaina. Tiesa, organizatoriai suteikia galimybę gauti finansavimą. Šįkart buvau vienintelė specialistė iš Rytų Europos.

Ne mažiau už vertingas mokyklos suteikiamas žinias svarbūs kursų metu užsimezgantys ryšiai. 48 dalyviai – stabilus, niekad nesikeičiantis skaičius. „Nes tiek yra vietų autobuse“, – juokauja organizatoriai. Į mokymus atvyksta menotyrininkai, dirbantys muziejuose, galerijose, bibliotekose, taip pat restauratoriai ir kiti specialistai, susiję su dvarų išsaugojimu. Baigusius šią mokyklą „Attingham Trust“ dėstytojai vadina alumnais, kurie vėliau tęsia tarpusavio bendravimą, keičiasi profesine patirtimi, rutulioja bendrus tarptautinius projektus.

Kursų programa labai intensyvi. Ne veltui teikiant paraišką būni įspėjamas, jog, esant bėdų su sveikata, gerai pagalvotumei. Pirmąją savaitę bemaž visi turėjome miego problemų. Keldavomės šeštą ryto, paskutinė paskaita baigdavosi pusę dešimtos vakare. Atrodo, ką tik užsnūdai, o jau tenka budintis. Kasdien užgriūdavo milžiniškas informacijos kiekis svetima kalba. Sunkiai atsipalaiduodavom nuo įspūdžių gausos, galva būdavo įtempta visą parą.

Paskaitos pasirodė labai įdomios, pamačiau tokių dėstytojų, kokių Lietuvoje teko sutikti nedaug. Pavyzdžiui, viena geriausių senosios tekstilės specialisčių Annabelė Westman. Žmogus, per valandą sugebantis greitai, bet labai strategiškai perteikti tiesiog neįtikėtiną žinių kiekį. Dažniausiai tie patys mokytojai lydėdavo mus ir į dvarus, gyvai parodydami, kaip jų dėstomi dalykai veikia realybėje. Pasiilgstu tų asmenybių ne tik dėl jų kompetencijos, bet ir dėl humoro jausmo, kurio pas mus pasigendu. Esame perdėm rimti. Tiesa, tas britų dėstytojų humoras profesinis, pagrįstas, su įvairiausiais istoriniais perliukais.

Karališka fantazija Braitone

Anglijoje dvarais rūpinasi dvi pagrindinės organizacijos – valstybinė „English Heritage“ ir privačiai remiama „National Trust“. Pastaroji yra įtakinga, stipri visais atžvilgiais, įskaitant ir finansus, struktūrą. Sudėtingos aplinkybės, ypač po karo, priversdavo dvarų savininkus perleisti savo nuosavybę minėtoms institucijoms, nes tai buvo vienintelis būdas paveldą išsaugoti. Dalis savininkų ir toliau gyvena savo istoriniuose namuose, nors kai kurie jų jau priklauso šioms organizacijoms. Paprastai dalis tokių rezidencijų atvertos laisvam lankymui, jose leidžiama fotografuoti. Tačiau mes, kursų dalyviai, buvojome ne tik viešai prieinamuose dvaruose su jų kolekcijomis, bet ir privačiose erdvėse. Jose fotografuoti galima nebent gavus šeimininkų sutikimą profesinėms reikmėms įsiamžinti dominančius interjerus, meno vertybes. Tai buvo tikras ekskliuzyvas, nes paprastas žmogus iš gatvės niekaip ten nepatektų.