AMM pakeliui į Ostankino TV bokštą. Maskva, 1992 m. balandžio 22 d.
Robertas Kundrotas

AMM, arba Pagiriamasis žodis improvizacinei muzikai

Vėlyvą 1991 m. pavasarį, pagaliau išėjus pirmam „Tango“ numeriui (spaudai paruoštas 1990-ųjų rudenį), su kolega Linu Vyliaudu išsiuntinėjome kelis šimtus laiškų į platųjį pasaulį pranešdami, kas esame, ir kad ruošiamės iš peties padirbėti šiuolaikinės muzikos fronte. Prašėme įvairiausios informacijos: muzikantų, atlikėjų, kompozitorių – biografijų ir leidinių; įrašų leidyklų, leiblų, kompanijų bei leidėjų – plokštelių, kasečių, kompaktinių diskų, knygų, žurnalų, katalogų, siūlėme tai pristatyti, aprašyti, recenzuoti „Tango“ žurnale. Vienas leidinio egzempliorius kartu su tradiciniu laišku nukeliavo į „Matchless Recordings“. Netrukus gavome mielą atsakymą, pasirašytą Eddie’io Prévosto, „Matchless Recordings“ firmos vadovo. Užsimezgė draugystė, keitėmės laiškais, plokštelėmis. Susirašinėjant kilo mintis pakviesti Eddie’į ir AMM kolektyvą į Vilnių, surengti koncertą. Planas plėtojosi, išryškėjo galimybė koncertuoti ir Maskvoje; paradoksalu, bet pro šį miestą buvo tiesiausias kelias iš Londono.

1992 m. balandžio 21 dieną AMM atskrido į Maskvą. Pasitikau britų penkiukę – E. Prévostą su sūnumi Owenu, Lou Gare’ą, Johną Tilbury’į ir Keithą Rowe – Šeremetjevo oro uoste ir iškart perspėjau, kad saugotų instrumentus: aplink zujo miklūs vagys, sovietų šalyje chaosas, tikimybė atgauti gitarą, būgnus, mikrofonus – tolygi nuliui.

Balandžio 22 dieną Ostankino televizijos bokšto studijoje – gyvas AMM pasirodymas. Jį organizuoti padėjo Andrejus Borisovas, žurnalo „Egzotika“ bei to paties pavadinimo muzikinės laidos redaktorius. Prieš koncertą kelis žodžius televizoriaus ekranus stebinčiai publikai tarė roko kritikas Artiomas Troickis. Maskvoje praleidome dvi dienas, svečiai susidomėję stebėjo Rusijos sostinę su įvairiomis sugriuvusios ir nualintos sovietinės šalies peripetijomis – nedarbu, maisto stygiumi, užgimstančiu laukiniu kapitalizmu. Raudonojoje aikštėje užsukę į garsų restoraną ir gavę meniu buvome perspėti, kad iš maisto galime tikėtis tik kotletų ar dešrelių su troškintais raugintais kopūstais, kavos, bet kaip kompensaciją… daug pigios geros degtinės. Socializmui simpatizuojantiems garbiems muzikams pasiūlęs stoti į eilę išvysti balzamuotą proletariato vadą (juk balandžio 22-oji), entuziastingo pritarimo neišgirdau.

Pasivaikščioję po Maskvos centrą, traukiniu iškeliavome į Lietuvą. Mūsų kupė langai ne tik uždaryti, bet ir užkalti, sovietijoje, matyt, dar žiema, o iš tikro – balandžio pabaiga, šilta kaip vasarą. Išgyvenome restorane gavę dešrelių su vytintais agurkais ir kava, daugiausia gyvybės suteikė iš Lietuvos atsivežtas konjako butelis. Svečiams ilgai neleidau užmigti, klausinėjau apie socializmą ir kontrkultūrą Anglijoje, jų keistoką domėjimąsi maoizmu, avangardo muzikus Dereką Bailey’į, Evaną Parkerį, Cornelių Cardew, „Scratch Orchestra“, Johną Cage’ą, Davidą Tudorą, Mortoną Feldmaną, Karlheinzą Stockhauseną.

Žymos: