TĖVO NAMAI, 1987. Kartonas, aliejus, 30 x 50,2. Hamburgo Dailininkų paveldo forumo (Forum für Künstlernachlässe) nuosavybė
Rasa Žukienė

Aliutės Mečys kūrybos pasaulis. Iš baimių, ilgesio, skausmo ir meilės

Esu visai kitokia negu dauguma vokiečių, nors esu hibridas ir turiu pusę vokiško kraujo. Nesu tokia materialistė kaip grynakraujai vokiečiai. Bet kai gyvenau Vakarų Berlyne, bijojau okupuotų Rytų.

Aliutė Mečys, 1998

Būna menininkų ir parodų, kurių negali pamiršti. Įstringa vaizdai, įsimena išgirstos kūrinių gimimo istorijos, ir tokioms žiūrovo patirtims tarsi neegzistuoja „vakar“, visa tebėra aktualu. Viena tokių parodų, tapusi nepamirštamu meniniu įvykiu daugeliui žmonių – Aliutės Mečys (1943–2013) retrospektyva Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (2015). Tai buvo pirmoji stambi šios vokiečių-lietuvių kilmės menininkės paroda Lietuvoje. Tiesa, ketinimų čia pristatyti jos kūrybą būta ir apie 1990 metus, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje mūsų spaudoje apie A. Mečys pasirodė pora informatyvių tekstų. Šviežią impulsą sumanymui suteikė „Aukso pjūvio“ galerija ir profesorė Raminta Lampsatytė, meno mugėje „ArtVilnius’13“ (2013) pristačiusios neseniai mirusios dailininkės kūrinių bei daiktų instaliaciją ir improvizuotą performansą kūrybos motyvais. Anuomet rašyta, kad tai buvo pati įdomiausia mugės ekspozicija. 2014 m. A. Mečys archyvas pargabentas į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Kūrinius parodai maloniai sutiko paskolinti Hamburgo dailininkų palikimų forumas – archyvinio pobūdžio įstaiga, sauganti mirusių menininkų palikimus. Paskui jie turėjo būti gražinti į Vokietiją. Bet kūrėja lietuviams taip įsiminė, kad ir dabar manęs, kuravusios minėtąją parodą, dažnai klausiama, ar jų bus ir daugiau. Kas žino… Šis straipsnis – bandymas suprasti sudėtingą menininkę ir skausmingus, tiesiog pribloškiančius jos kūrinius.

Biografijos apmatai

Aliutė Mečys (Metschies, Meczies) gimė 1943 m. Koblenzo mieste, Vokietijoje. 1959–1962 m. lankė Hellos Walter-Leister piešimo ir tapybos mokyklą Tryre. Vienerius metus (1963–1964) mokėsi tapytojo Ericho Wesselio studijoje Hamburge, dirbo scenografijos ir kostiumų asistente teatruose. 1964–1968 m. studijavo Miuncheno dailės akademijoje, prof. Rudolfo Heinricho klasėje, vyko į studijų keliones Prancūzijoje ir Italijoje. 1968–1979 m. dirbo scenografe ir kostiumų dailininke įvairiuose teatruose ir televizijose (Schillerio teatras Berlyne, Hamburgo opera, Karališkoji Stokholmo opera, „Covent Garden“ opera Londone). Rengė scenografijos ir kostiumų parodas.

Žymiausias jos darbas teatre – 1974–1978 m. kartu su kompozitoriumi György Ligeti’u sukurta opera „Le grand macabre“. Jos pasaulinė premjera įvyko Stokholme 1978 m.

Apie 1979 m. dėl nežinomų priežasčių A. Mečys radikaliai nutraukė sėkmingą scenografės karjerą, atsisakė pasiūlymų dirbti teatre ir atsidėjo tapymui.

Iki mirties 2013 m. ji buvo laisvai kurianti menininkė, gyveno Hamburge, skurdžiame, bet dailininkės labai mėgtame Schanzen kvartale.

Būdama šiek tiek vyresnė negu dvidešimties, kūrėja užmezgė ryšius su Hamburgo lietuvių bendruomene. A. Mečys archyve – bendruomenės spaudiniai, kvietimai į renginius. Ten ji susipažino su profesore Raminta Lampsatyte. Dailininkė gyvai domėjosi Lietuvos nepriklausomybės atgavimo procesais, svajojo ir ruošėsi atvykti į Lietuvą ir surengti savo kūrinių parodą. Paveikslus pasirašinėjo lietuviškąja pavardės forma – Mečys. Tai buvo menininkės apsisprendimas, reiškiantis tautinės tapatybės pasirinkimą. Kaip matyti iš laiškų, giminės ir draugai ją vadino Aliute, Ute Metschies, naudojo ir mažybinę vokiško vardo formą – Utelein, bet visuose su kūryba susijusiuose reikaluose ji norėdavo matyti vien tik lietuviškąją savo pavardės versiją – Mečys.

„Lietuva – mano kraštas jau per dešimtmečius. Susidariau sau fantazijų šalį iš paveikslų, knygų, žmonių pasakojimų. Tai mano „privati“ Lietuva. Net ir bijau susipažinti su tikrąja, bet norėčiau kada nors būtinai nuvažiuoti. Kai galvoju apie Lietuvą, įsivaizduoju miestus, ypač Vilnių ir Kauną. <…> Man raganos yra Lietuvos peizažo dalis – visokiausiose kombinacijose. Lietuvių muzika yra dalis mano vaizdinių pasaulio – liaudies muzika, Čiurlionis, o vakar tu, Raminta, man papasakojai apie Kutavičių.“ Ši citata iš dailininkės interviu puikiai atskleidžia vokiečių žemėje užaugusios menininkės tautinį apsisprendimą ir kultūrinius interesus.

Asmenybės įspaudas kūryboje

Apie kūrėjos asmenybę ir jos kelią į meną iš tiesų žinome dar nedaug. Augo ji lietuvio (vardu Werneris) ir vokietės (vardas nežinomas) šeimoje. Jos atminimo pėdsakų (fotografijų, dokumentų) A. Mečys archyve, pasiekusiame Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, nėra. Vaikystę, prabėgusią II pasaulinio karo fone, dailininkė prisimindavo skausmingai. Augo ji patriarchalinėje šeimoje, autoritariškoje karo ir pokario Vokietijos atmosferoje, prisodrintoje draudimų ir nutylėjimų apie neseniai įvykusią katastrofą bei tėvų kartos vaidmenį joje. Menininkės vaikystė – kupina senamadiško auklėjimo, ordnungo ir tėvų nemeilės; švelnumui ir empatijai vietos nebuvo. Tėvai nepritarė ir netgi draudė piešti, o dukra neįstengdavo nuslėpti pykčio. Kartą mokytojai, bandžiusiai paskatinti tėvus leisti Aliutei mokytis dailės, buvo parodytos durys. Tuomet pašlijo paauglės sveikata, ir vienas daktaras patarė, kad jai būtina studijuoti meną. Mama apskritai nespinduliavo meile dukrai, tėvas atrodė neryžtingas ir nuolat sutrikęs, galbūt dėl savo kariškos praeities ar aiškiai neišreikštos tautinės tapatybės. Po daugelio metų, kalbėdama su žurnaliste, A. Mečys teigė, kad ji anksti tapo atsiskyrėle, ir tai dalinai susiję su tėvų kaip Vokietijos auslenderių (užsieniečių) statusu. „Mes visad ten buvom „kiti“, „svetimi“, kare ir po karo. Aš visad jaučiausi autsaiderė, pašalinė, keistuolė“, – pasakojo dailininkė.