fbpx

Alfredas Chmieliauskas: „Daryti iš pažiūros kažką nereikalingo yra būtina“

Kalbino Saulius Keturakis

Su Alfredu Chmieliausku, puikiai žinomu Lietuvos verslininkų, mokslininkų ir menininkų bendruomenėse, kalbėjomės virtualioje „Zoom“ platformoje. „Gyvas bendravimas suteikia energijos, o pokalbis pašnekovą nuolat matant tik ekrane – išsunkia“, – interviu užtrukus daugiau kaip dvi valandas ištarė jis. Nepaisant to, Alfredas apie viską pasakojo juokdamasis, kaip apie linksmiausius savo gyvenimo nuotykius. Kad ir kas tai būtų – matematikos studijos, kariniai tyrimai, pirmojo nevalstybinio universiteto Lietuvoje ISM kūrimas ar žemuogių pievelės įkurdinimas Kaune.

Praėjusį mėnesį jūsų disertacijai apie kompiuterinius tinklus suėjo 31-eri…

Disertaciją pristačiau, arba – kalbant akademiniu žargonu – gyniau Rygoje, Latvijos mokslų akademijos Elektronikos ir skaičiavimo technikos institute. Galėjau rinktis – Kauno politechnikos institute (toliau – KPI) ar kur nors kitur. Pasirinkau kitur: toliau nuo namų lengviau pranašauti.

Anuo metu disertacijos pristatymui pagrindines tezes reikėjo surašyti į „plakatus“: pasikabindavai dvi dešimtis A0 (84,1 x 118,9 cm) dydžio lapų ir kalbėdamas baksnodavai juos lazdele. Paprašiau savo draugo tuos plakatus nupiešti. Žinojau, į ką kreipiuosi. Saulius Paulauskas – ne tik Lietuvos rekordininkas ir daugkartinis 400 m barjerinio bėgimo čempionas, bet ir apskritai – daugelio gabumų „renesansinis“ šmaikštuolis. Kažkada mokykloje gimtadienio proga buvau gavęs jo pirmą tapybos darbą, o kitą kartą – ranka, su smulkiausiomis detalėmis nupieštą autobusų ir troleibusų nuolatinį bilietą. Nenuostabu, kad visiškai pasitikėjau jo skoniu ir gabumais. Likus nedaug laiko iki gynimo klausiu: „Ar padarei?“ Sako: „Taip, tik nežinau, ar tau patiks.“ Visi plakatams stengėsi naudoti standartinius šriftus, o jis mano tekstams pasiskolino tokį „dešrelių“ raštą iš seno sovietinio animacinio filmo „Baltprausys“: suvartytomis, tarsi lipančiomis viena ant kitos ochros spalvos raidėmis. Atrodė neįprastai, man patiko, o Latvijos akademikai tik pakraipė galvas, bet nuo komentarų susilaikė. Saulius jau ketvirtą dešimtmetį gyvena saulėtoje Kalifornijoje ir dirba – kurgi kitur – Silicio slėnio telekomunikacijų kompanijoje. Susitikę vienoje ar kitoje Atlanto pusėje vis dar juokiamės, prisimindami jo sugalvotą netikėtą grafinį sprendimą.

Dar ir šiandien tarp disertantų gajus toks naivokas mąstymas: jei tvirtai tiki tuo, ką esi padaręs, tuomet privalai oponentais pasirinkti kuo iškilesnius žmones. Panašiai maniau ir aš. Prisikalbinau vieną profesorių iš Rygos, žinomą tarptautinį ekspertą, dirbusį IBM tyrimų laboratorijoje Ciuriche. O kitą – garsų tuometinį srities šulą – iš Maskvos, įtakingo slapto karinio instituto direktorių. Sužinoję apie pastarąjį pasirinkimą, geranoriški latviai mane iš anksto įspėjo – nesitikėk, neatvažiuos. Taip ir atsitiko. Vietoje savęs jis atsiuntė „atsarginį“ profesorių, kurio viena iš pareigų buvo pavaduoti savo direktorių disertacijų gynimuose. Matyt dėl anuometinių šitokio darbo ypatumų jis buvo pavirtęs visišku pijoku: juk kiekvieną sėkmingą disertacijos gynimą vainikuodavo „akademinė“ užstalė, kuri nuo visų kitų skyrėsi tik pirmojo pusvalandžio kalbų turiniu. Arba priešingai, galbūt tas nuolatinis troškulys kaip tik ir paskatino jį pasirinkti „mokslo komivojažieriaus“ vaidmenį. Atvažiavęs traukiniu į Rygą 8 valandą ryto jis iškart man pasiūlė paieškoti restorano, kuriame galėtume deramai pasirengti. Mano nuostabai – radom, ir oponentas godžiai pradėjo individualų „pasiruošimą“, o mano disertaciją (kurios net nebuvo atsivertęs) pasiūlė aptarti vėliau, vakare. Dienai jis turįs kitų, žymiai svarbesnių įsipareigojimų. Veltui laukiau jo sutartu metu. Pasirodęs apie vidurnaktį, profesorius pokalbį pradėjo žaviu girtuoklišku pasiteisinimu. Dar iš ryto buvo spėjęs man papasakoti apie Janą iš Jūrmalos, kurio namuose ne kartą atostogavo. Pamatęs mano akyse vos ne egzistencinį siaubą – juk iš pat ryto laukė gynimas, o apie disertaciją net nepakalbėta – jis, sunkiai apversdamas liežuvį, ištarė iš anksto pasiruoštą frazę: „Nepatikėsi, Janą sutikau!“ ir nuėjo miegoti. O kitą dieną garbios mokslo bendruomenės akivaizdoje autoritetingu tonu postringavo apie neabejotinus mano atliktų tyrimų privalumus ir, deja, kartkartėmis pasitaikančius, bet nereikšmingus trūkumus. Pijokas pasirodė esąs tikras savo žanro virtuozas.

Sėkmingai atlaikęs ir disertacijos gynimo, ir užstalės išbandymus, tą pačią naktį automobiliu grįžau namo. Tuomet dar gerokai jaunesni „The Rolling Stones“ padėjo neužmigti prie vairo.

Baigėte matematikos studijas. Kodėl jas pasirinkote? Ar kada susimąstėte apie savojo kelio paiešką?

Neprisimenu, kad būčiau ieškojęs kelio. Ieškojau tik atsakymų, visų pirma – knygose. Kai vaikystėje svarsčiau, ką gyvenime veiksiu, visuomet galvojau: ar apie tas profesijas yra patrauklių knygų? Daugybė įdomių kūrinių parašyta apie kontrabandininkus, keliautojus, aukso ieškotojus, mokslininkus. Bet, sakykim, apie savivaldybės tarnautoją nieko intriguojančio neradau. Iš vaikystės knygų supratau, jog kai kurie užsiėmimai yra tiesiog neverti dėmesio: jei ten būtų kas įdomaus, apie tai tikrai būtų buvę parašyta.

Augau mokytojos ir inžinieriaus šeimoje. Laisvalaikiu, savaitgaliais ir per atostogas tėvai dažnai vienas kitam įvairiomis kalbomis – lietuviškai, lenkiškai, rusiškai – skaitydavo spaudą ir knygas, o aš, išlepintas vienturtis bamblys, sukiojausi aplink. Anksti pradėjęs skaityti, griebiau viską iš eilės, kur tik buvo nuotykių, paslapčių, sudėtingų užšifruotų atsakymų paieškų. O čia jau mokslo dalykai – visai šalia. Todėl mane vienodai masino ne tik Alexandre’as Dumas, Fenimore’as Cooperis ar Jules’is Verne’as, bet ir visokios įdomiosios matematikos, fizikos, galvosūkių knygos, olimpiadiniai matematikos uždavinynai. Šitaip pradėjau dalyvauti matematikos olimpiadose. Visuomet Kaune užimdavau antrąją vietą ir greit sužinojau, kad pirmąją laimi vis tas pats bičas. Penktoje, šeštoje, septintoje, aštuntoje klasėse – visada tas pats nugalėtojas.

Komjaunimo vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ gimnazija) tarp aštuntokų buvau vienintelis „apskritas“ pirmūnas. Ir, jei ne krepšinis, mano „socialinis statusas“, matyt, būtų atsidūręs labai netoli dugno, su visomis pasekmėmis. Žaidžiau mokyklos rinktinėje, laimėjom pirmą vietą mieste, vaikščiojom užrietę nosis, todėl net bendramoksliai chuliganai mano atžvilgiu buvo pakantesni. Krepšinis Kaune – visagalis… Tik jis mane gelbėjo. Einame kartą su suolo draugu antramečiu pro labai rizikingų vaikinų būrį. Jie į mane įtariai žiūri, o mano peraugęs bendrakeleivis šviežiai tatuiruotais krumpliais baksnodamas man į krūtinę sako: „Savas bachūras, nesvarbu, kad pirmūnas.“ Jam, matyt, taip pat reikėjo pasiaiškinti dėl tokios įtartinos draugystės. Aną komplimentą atsimenu iki šiol.

Baigęs aštuntą klasę, perėjau į Kauno 8-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Saulės“ gimnazija), kurioje „sustiprintos“ fizika ir matematika. Ten pasijutau daug geriau – mokytis jau nebebuvo gėda. Ir nors devintoje klasėje dar sunku kalbėti apie intelekto prioritetą, bet teisingas (geriausia – kitoks nei vadovėlyje) atsakymas į klastingą mokytojos klausimą pelnydavo didesnį bendraklasių pripažinimą nei taiklus metimas nuo vidurio linijos. Beje, gretimame suole radau tą bičą, kuris vis laimėdavo pirmas vietas matematikos olimpiadose. Devintoje klasėje vėl jis – pirmas, o aš – antras. Dešimtoje – ta pati istorija. Vienuoliktoje jį perviliojo į fizikos olimpiadą, ir pagaliau užėmiau pirmąją vietą gimtajame mieste.

Kai šis mano klasiokas – Antanas Čenys (šiandien – profesorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – VGTU) Mokslo ir inovacijų prorektorius) – šventė savo jubiliejų, man reikėjo pasakyti trumpą kalbą. Padėkojau jam už tai, jog anuomet pasirinko fizikos olimpiadą, leisdamas man laimėti matematikoje ir tokiu būdu nulemdamas mano tolesnių studijų sritį. Liko tik apsispręsti tarp KPI ir Vilniaus universiteto (toliau – VU).

Šį pasirinkimą lėmė viena mamos pastaba. Ji iki šiol mėgsta ir – svarbiausia – moka puikiai gaminti, todėl mes su tėtušiu buvom įpratę valgyti tik namie. Tačiau kartais – labai retai, dėl kažkokių force majeure – su tėvais pietaudavome mieste. Tąsyk nuėjome į tokią sovietmečiu gerai žinomą „Kauno svetainę“. Buvau penktokas. Stumiu savo padėklą su šaltibarščiais, šniceliu ir kompotu metaliniais bėgeliais, o mama rodydama man grupę nevalyvų jaunuolių sako: „Šitie tikrai KPI studentai, niekada taip neatrodyk!“ Tarytum užkeikė. Todėl žinojau – KPI studijuoti neverta, ir liko tik VU.

O kodėl ne humanitariniai mokslai? Juk sakėte – daug skaitėt.

Sovietiniais laikais humanitariniai mokslai buvo bene labiausiai politizuoti, ypač istorija ir filosofija. Kai pagalvodavau, kiek kartų tose studijose tektų nukelti kepurę prieš „vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį“, praeidavo bet koks noras svarstyti tokį pasirinkimą. Tarp galimų variantų buvo ir filologija, bet neilgai. Tik kol apsilankiau nuostabiame Filologijos fakulteto pastate ir pamačiau devynias mūzas Rimtauto Gibavičiaus freskoje bei dar devyniasdešimt devynias klegančias koridoriuose. Tuomet pagalvojau, kad mergina, studijuojanti anglų kalbą, atrodo dar patrauklesnė, o vaikinas – tiesiog beatodairiškas fatalistas, nepabijojęs stačia galva nerti į apgaulingai viliojantį moterų pasaulį. Nepaisant sovietiniais laikais visaip propaguojamo „fizikų ir lyrikų“ draugystės stereotipo, šias dvi stovyklas skyrė sunkiai įžiūrima, bet aiškiai suvokiama linija. Lyg anuometiniame Palangos pliaže tarp „bendrosios“ ir „moterų“ teritorijų: besidairančių iš abiejų pusių netrūko, bet peržengti ribą išdrįsdavo ne kiekvienas.

Kartą VU su Matematikos fakulteto krepšinio komanda žaidėme prieš Filologijos fakultetą. Savo gretose jie turėjo puikų krepšininką, garsaus trenerio (vėliau – ilgamečio krepšinio komentatoriaus) Vlado Janiūno auklėtinį, kuris į mūsų krepšį „suvertė“ per 50 taškų. Bet paaiškėjo, kad jis komandoje vienintelis, apskritai mokantis žaisti krepšinį. Kiti keturi žaidėjai buvo, matyt, visi likę filologijos studentai-vyrai. Jie tik stengėsi kuo greičiau perduoti kamuolį lyderiui. Aišku, įveikėm juos. Tada supratau, kad komandiniame žaidime vienas nieko nepadarysi, nors ir koks būtum talentingas.

Kaip atrodė matematikos studijos VU? Pasakojama, jog buvęs rektorius Jonas Kubilius vienintelis sau leisdavo rūkyti per paskaitas…

Tiesą sakant, neprisimenu J. Kubiliaus rūkant, bent jau paskaitų metu, nors jis dėstė mums net tris dalykus. Šviesus ir charizmatiškas žmogus, vertino ir skatino plataus išsilavinimo siekį. Kartą per Realaus kintamojo funkcijų teorijos paskaitą nei iš šio, nei iš to paklausė: „Kokia tikroji rašytojo Stendhalio pavardė?“ Mūsų laimei, viena iš šimto auditorijoje sėdėjusių klausytojų suskubo laiku šūktelėti atsakymą. „Gerai, – nudžiugo rektorius, – knygas reikia skaityti.“ Ir tęsė paskaitą.

Nuolat rūkantį egzaminų metu matydavome kitą patriarchą – profesorių Petrą Katilių, Geometrijos ir algebros katedros vedėją, apgynusį matematikos ir filosofijos disertacijas Heidelbergo universitete Vokietijoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Žavus ir stilingas senukas, paraidžiui dėstęs savo parašytų vadovėlių medžiagą, džiugindavo aniems laikams nebūdinga „laisvamanyste“. Matyt dėl užimamų pareigų P. Katilius kartais būdavo skiriamas Valstybinių egzaminų komisijos pirmininku. Sklando legenda, jog kartą per mokslinio komunizmo egzaminą jis, Vokietijoje studijavęs taip pat ir Immanuelio Kanto filosofijos vingrybes, išgirdo vieną studentą kalbant, jog garsusis prūsas kažko nesuprato proletariato reikaluose. Metras neištvėrė: „Kalbi nesąmones!“ Šalia sėdėjęs politinių-ideologinių dalykų dėstytojas bandė gelbėti „teisingai“, pagal paskaitų konspektus atsakinėjantį studentą. Kaip pasirodė – be reikalo. Pirmininkas, greit įvertinęs ir pastarojo žinias – „Tu irgi nieko nesupranti!“ – nuėjo prie lango ir užsirūkė savo įprastą befiltrę „Primą“. Ją sutraukęs, grįžo prie stalo ir mostu parodė – „tęskite“.

Ekscentrišku elgesiu, o labiausiai – fenomenalia atmintimi daugeliui įsiminė docentas Petras Vaškas. Pirmos paskaitos pradžioje jis garsiai perskaitė visą studentų sąrašą, kviesdamas kiekvieną atsistoti. Antros paskaitos metu pakartojęs procedūrą, ilgam (gal visam laikui?) įsiminė visų mūsų – pusantro šimto jo kurso klausytojų – veidus, vardus ir pavardes. Tai galėjo turėti įvairiausių pasekmių ir universitete, ir kitur. Kartą per paskaitą šalia sėdėjęs mano draugas Vytautas nuplėšė ką tik gauto kurso aprašo lapelio kraštą su P. Vaško pavarde ir bandė juo nušluostyti išvarvėjusį rašalą. Sugebėjęs pilnoje auditorijoje pastebėti tokį nepagarbos aktą, docentas garsiai paklausė: „Kuo ten valotės parkerį, Vytautai Būda?“ Praėjus keleriems metams po studijų, krepšinio varžybų pertraukos metu, Vilniaus sporto rūmų bufete kaktomuša, o tiksliau – rankose laikytais alaus bokalais – vėl susidūrėme su buvusiu dėstytoju. „Būda ir Chmieliauskas“, – sumurmėjo jis, prieš nusiirdamas tolyn pro tirštą sirgalių minią. Pasijutome taip, lyg būtume aptikti tuščiai švaistantys laiką prieš kitą dieną laukiantį Diferencialinės geometrijos egzaminą.

Daugumą tų dėstytojų prisimenu su meile. Mokėmės iš vadovėlių, kurių autoriai stovėjo priešais mus auditorijoje. Ryškios asmenybės, kurių požiūris į profesiją ir gyvenimo būdas nedaug skyrėsi nuo anuomet pažinotų menininkų. Todėl visiškai nestebino gandai apie reiklumu sau ir kitiems garsėjusį „kirvį“, besinuomojusį butą atskirai nuo šeimos, kad galėtų netrukdomas užsiimti matematika. Ir visi tuo tikėjo. Dabar daugelis sakytų: žinom, kuo ten užsiima…

Esate sakęs, jog norėjote matematikos studijas mesti ir eiti mokytis režisūros?

Dėl to ir vėl kaltos knygos. Labai mėgau skaityti pjeses. Ypatingą simpatiją jaučiau remarkoms. Tomis kitokiu šriftu parašytomis pastabomis pjesės tekste autorius ne tik apibrėždavo veiksmo erdvę, bet ir valdydavo aktorių judesius, veido išraišką, balso tembrą ir net kalbėjimo kryptį: susijaudinęs atsigręžia, eina prie rampos ir prabyla, žvelgdamas į publiką. Skirtingai negu romanuose, čia gerokai aiškiau matydavau visus palengva konstruojamo veiksmo elementus, kuriuos lyg sudėtingo, turinčio daugybę sprendimo variantų galvosūkio fragmentus autorius pagal tik žinovams suprantamas taisyk­les siūlo sudėlioti į visų dėmesio vertą kūrinį. Norėjau tapti režisieriumi ir išmokti tas taisyk­les. Liko tik pranešti apie tai namiškiams.

Iki matematikos studijų pabaigos likus mažiau nei metams, pasijutau subrendęs sunkiam būsimam pokalbiui. Iš anksto apgalvojau, kaip atsikirsiu į tėvų priekaištus. Kai po vakarienės pareiškiau, kad norėčiau aptarti svarbų klausimą, buvau pasiruošęs ilgai ir nemaloniai diskusijai. Tėvai išklausė mano emocingą pasisakymą ir vienu balsu, lyg susitarę, prabilo: „Labai gerai sugalvojai, seniai manėm, kad tau tiktų kažkas tokio. Pabaik matematiką ir – pirmyn į režisūrą.“ Tuomet mano entuziazmas gerokai priblėso. Buvau sumanęs dramą, bet išėjo net ne farsas, o kažkokia banali scena. Grįžau (fiziškai ir emociškai) į matematiką. Niekada nemėgau nuspėjamų scenarijų.

Disertaciją rašėte apie kompiuterių tink­lus, kuriuos 1989 m. dar nedaugelis buvo matę. Kaip su tokiomis temomis susidūrėte?

Mano diplominio vadovas, labai tinkančia matematikui pavarde Romualdas Uždavinys, pakvietė dirbti į savo grupę. Likti universitete po studijų man atrodė didelė garbė. Vis tik sibirietiška mamos tremties istorija neleido įsidarbinti Alma Mater Vilnensis. Fakulteto administratorė trumpai paaiškino, kad mano prašymas priimti į darbą, matyt, kažkur pasimetė. „Ar tu tikrai jį atnešei?“ – pasitikslino moteriškė, ant kurios stalo prieš porą savaičių tą prašymą buvau palikęs. Mamos, beje, tokia įvykių eiga visai nenustebino. Jos laikais nepastebimai pradingdavo žmonės, ne tik popieriai.

Tada kurį laiką padirbėjau programuotoju Statybinių medžiagų pramonės ministerijos Skaičiavimo centre. Tuo pat metu vakarais pradėjau dėstyti matematiką VGTU. Gyvenau Kaune, kasdien į darbą tekdavo važiuoti labai ankstyvu traukiniu, o dėstymo dienomis namo grįždavau po vidurnakčio. Pavargęs po dvejų metų tokios rutinos, paprašiau mamos panaikinti vaikystės užkeikimą ir perėjau dirbti į KPI. Savo nuostabai, ten nesunkiai gavau KGB palaiminimą skaityti dokumentus, pažymėtus intriguojančiu spaudu „visiškai slaptai“. Nežinau kas lėmė, jog valdžios požiūris į mane staiga pasikeitė. Pastebėjau į KPI centrinių rūmų viršutiniame aukšte įsikūrusį Pirmąjį skyrių (taip stambesnėse organizacijose vadinosi saugumo interesus atstovaujantys padaliniai) dažnai užsukant buvusį bendramokslį iš paralelinės klasės, kuris tuo metu buvo kadrinis KGB darbuotojas (susitikus koridoriuje, pats man tai pasakė). Gal kartais jis užtarė? Nežinau, nuo tada nebuvom susidūrę. Kai mokykloje kartu žaidėme krepšinį, jis turėjo tokį originalų, sunkiai uždengiamą metimą „nuo peties“.

Mane oficialiai tarsi priėmė KPI Aukštosios matematikos katedra, bet iš tikrųjų dirbau tokioje Matematinio modeliavimo laboratorijoje, neseniai įkurtoje vieno iš imitacinio modeliavimo (angl. simulation) pradininkų Lietuvoje Henriko Pranevičiaus. Mūsų tyrinėjamos sistemos dažniausiai būdavo kokie nors painūs kariniai kompiuteriniai dalykėliai, skirti artimųjų ir tolimųjų pasaulių užkariavimams, kurie šiandien būtų vadinami „žvaigždžių karais“. Ir, turiu prisipažinti, tuose kariniuose žaidimuose mes kovėmės blogio imperijos pusėje. Nesigilindamas į seniai supelijusias paslaptis, pasakysiu, kad pagrindinis tyrimų klausimas kiek­vieną kartą išlikdavo vis tas pats: kas būtų, jeigu?.. Kitaip tariant, turėjome parinkti tokias parametrų reikšmes, kurias sudėjus su daugelio tūkstančių kitų panašių į mus karingojo skruzdėlyno darbštuolių rezultatais, generolams būtų paaiškėjusios pergalės pasauliniame kare paslaptys. Ir mes parinkdavom. Nors iš tiesų stigo praktinių galimybių patikrinti mūsų rezultatų teisingumą. Teorinė galimybė buvo, tiksliau, ta galimybė buvo tokia jau praktiška, kad dėl savo kraštutinio praktiškumo egzistavo tik teoriškai: norint patikrinti mūsų rezultatus, reikėjo iš tiesų paspausti tą pagrindinį raudonąjį mygtuką, sukelti branduolinį karą ir pažiūrėti, kas būtų, jeigu… Džiaugiuosi, kad taip neatsitiko. Kartais, ieškant atsakymo į intriguojantį klausimą, kai kurių scenarijų geriau praktiškai netikrinti.

Puikiai pasakojate. Iš kur ši jūsų savybė?

Matyt, ir vėl iš knygų: skaitydamas pradėjau suvokti teisingai pasakytų žodžių galią. Kai ko pasimokiau ir dirbdamas tuose kariniuose projektuose. Neatskiriamas jų bruožas buvo labai ilgas užsakovų poreikių aiškinimasis. Pradėdami kurti projektuojamų karinių technologijų modelius, neturėdavome nė menkiausio supratimo apie jų veikimo ypatumus. Metų trukmės projekte kokius devynis mėnesius kas dvi savaites tekdavo važinėti ilgiems pokalbiams į milžiniško dydžio slaptus institutus (buvome girdėję, kad vieno iš jų darbuotojų skaičius siekė dvidešimt tūkstančių). Ištisas dienas praleisdavome su „savo“ pulkininkais ir majorais aptarinėdami juos dominančių sistemų veikimą. Po kiekvieno tokio pokalbio bandydavome aprašyti tai, ką supratome, matematine kalba ir po dviejų savaičių papasakoti kariškiams „atgal“. Taip kol sulaukdavome pritarimo. Po to matematinio modelio sudarymas užtrukdavo gal porą mėnesių, programavimas – mėnesį, ir galų gale po trijų–keturių Skaičiavimo centre praleistų naktų spausdinimo įrenginys „išspjaudavo“ tuos kelis išganinguosius ilgai lauktus skaičius, kuriuos lyg svarbų krovinį gabendavome į Maskvą ir iškilmingai pristatydavome kartu su galutine ataskaita. Metiniame renginyje dalyvaudavo ir generolai, suteikdami mums progą pamatyti, kaip iš jaudulio virpa mus ilgai kamavusių pulkininkų ir – dar labiau – majorų kinkos. Taip baigdavosi metai, iš kurių devyni mėnesiai būdavo pilni nuolatinių kalbų su kariškiais. Tuose projektuose dirbau lygiai dešimt metų. Kažkada pagalvojau, kad mano pagrindinė užduotis buvo klausyti ir pasakoti. Prievolė ilgai ir (nėra ko slėpti) nuobodžiai klausytis išmokė sekti pašnekovo žodyną ir – kaip įprasta sakyti – referencijų lauką, kurio ribų reikės laikytis, pasakojant savo istorijas. Aišku, jei norėsi būti suprastas.

Kita vertus, mane nuo vaikystės supo aplinka, kurioje buvo nuolat pasakojama. Kaip sakiau, tėvai skaitė ir kalbėdavosi apie tai, ką perskaitė. Be to, dideli pasakoriai buvo ir seneliai: vieni gyveno kartu su mumis, o kiti – vos už kelių kvartalų. Pusryčiai ir vakarienė namie buvo įprastas bendravimo laikas. Mane supo nuolatinė gyvo naratyvo aplinka. Labai nustebau sužinojęs, kad taip yra ne visuose namuose. Kartą išgirdau bičiulį sakant: „Kai lieku prie pusryčių stalo su tėvu, man nejauku.“ Negalėjau to suprasti. Su malonumu klausau savo vaikų ir – vis dažniau – anūkų pasakojamų istorijų. Ir pats nepraleidžiu progos įsiterpti.

Kaip iš matematikos ir informatikos pasukote į vadybą?

Kai kažkada kolegoms pasiūliau ilgą Matematinio modeliavimo laboratorijos pavadinimą pakeisti trumpesniu ir švelnesniu – „Mamola“, niekas neprieštaravo. Mylėjom savo matematinį modeliavimą, mums patiko būti kartu. Sudalyvavę svarbesnėje konferencijoje, išdidžiai konstatuodavome: „Sąjungoje mes – pirmi, o pasaulyje – ne paskutiniai.“ Buvo apmaudu, kai apie 1990 m. pajutome, kad „Mamola“ pradeda byrėti. Ir vadovas, kantriai už rankos vedžiojęs kiekvieną mūsų painiais sovietiniais mokslo konjunktūros labirintais, jau nebeatrodė linkęs išsaugoti ilgus metus jo paties kruopščiai kurtą kolektyvą. Iš lėto, su nostalgija gręžiodamiesi atgal, kiekvienas patraukėme savais keliais. Kai kurie „Mamolos“ alumnai liko akademiniame pasaulyje, tapo dėstytojais, vėliau – katedrų vedėjais, dekanais, rektoriais. Kiti pasuko į verslą ir ilgainiui užėmė stambių įmonių savininkų ir vadovų postus (galbūt todėl rinkdamasis dešreles pusryčiams visada pirmiausia pastebiu „Samsono“ produkciją, o perjungdamas televizoriaus kanalus dairausi „Init TV“). Ir aš svarsčiau, kur traukti. Galėjau bandyti likti matematikoje, bet ten nesimatė jokių finansinių perspektyvų. Turėjau šeimą, o už lango siautėjo pirmieji laukinio kapitalizmo metai. Skaičiau darbo skelbimus laikraščiuose. Vieni pažįstami matematikai leidosi į greitomis galimybėmis (ir greita mirtimi) garsėjusią metalų prekybos rinką, kiti savo žiguliukais tiesė komivojažierių maršrutus į Jugoslaviją. Sunkūs pasirinkimai.

Maždaug tuo metu Kauno technologijos universitete (toliau – KTU) atsirado naujas Administravimo fakultetas, į kurį pirmus trejus gyvavimo metus priimdavo tik merginas. Iš tiesų tai buvo unikalus Lietuvoje verslo ir vadybos akademinis darinys, Vakaruose paprastai angliškai vadinamas business school. Žodžiai „verslas“ ir „vadyba“ tebebuvo „gėdingų“ terminų sąraše, kartu su sovietiniais laikais gerai žinomu „spekuliantu“. Fakulteto sumanytoja ir ilgametė dekanė Viktorija Baršauskienė pavadinimui apdairiai pasirinko neutralų „administravimą“, garsųjį priėmimo apribojimą lyties pagrindu pagrįsdama būtinybe į inžinerinę aukštąją mokyklą pritraukti daugiau merginų. Idėja pasitvirtino: naujasis fakultetas nuo pirmų metų neatsigynė norinčiųjų studijuoti.

Dirbant „Mamoloje“, mums dažnai trūkdavo dėstymo krūvio, užtikrinančio kad ir nedidelį, bet reikšmingą priedą prie mokslininko atlyginimo. Sužinoję apie galimybę skaityti paskaitas naujajame Administravimo fakultete, daug nesvarstę kartu su „mamoliečiu“ Juozu Gransku kreipėmės į dekanę ir gavome leidimą dėstyti. Kai po kurio laiko V. Baršauskienė pasiūlė mums tapti prodekanais, jau buvome spėję pamėgti jos neįprastą (dažnai – kontraversišką) vadovavimo stilių ir – neslėpsiu – nuostabią moterišką auditoriją (gal jau turėčiau atsiimti savo ankstesnius žodžius apie nenorą studijuoti Filologijos fakultete?). Taip prasidėjo posūkis nuo matematikos į vadybą. Su Juozu kartu dirbame iki šiol. Šiandien jis – garsiausias Lietuvoje galvosūkių kūrėjas ir kolekcionierius, nuolatinis pasaulinių galvosūkininkų suvažiavimų dalyvis. Daugelis spėjo pamėgti jo sukurtus palindromus – frazes, vienodai perskaitomas iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę. Ko vertas vien „ateik anapus sofos su pana kieta“!

Kiek karinių projektų darbo patirtis pravertė kuriant ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą?

Atsisveikinęs su matematika, privalėjau pasirinkti naują tyrimų ir dėstymo sritį. Dar „Mamolos“ laikais buvau pradėjęs dėstyti „IT projektų valdymo“ kursą informacinių technologijų specialybės magistrantams, kuriame bandžiau sujungti savo buvusių karinių projektų praktiką ir teorinius programinių sistemų kūrimo modelius. Su ašara akyje išmečiau iš turinio visą matematiką ir palengva pradėjau ją keisti naujomis vadybos patirtimis.

Prodekano darbas Administravimo fakultete buvo visiškai kitoks nei „Mamoloje“ – gal todėl man ir patiko? Dekanė, turinti įgimtą potraukį naujoms iniciatyvoms, suteikė carte blanche visiems mano sumanytiems projektams, sutikdama dalintis ne tik pergalių laurais, bet ir pralaimėjimų kartėliu. Atsidėkodamas jubiliejaus proga prie dovanos jai prisegiau nuoširdžią žinutę: „Linksmai prisimenu su jumis praleistą laiką.“ Jos dėka iš arti pamačiau, kaip atrodo „žmogus-padarytojas“. Jai visada labiausiai rūpėjo rezultatas: pirma įgyvendinkim, o paskui, jei reikės, taisysim, tik jokiu būdu nestovėkim vietoje. Greiti intuityvūs sprendimai – būtent tai jos vadybai suteikė žavesio. Šiandien, projektų valdymo praktinių ir teorinių klausimų analizei paskyręs ne vieną dešimtmetį, galėčiau ilgai diskutuoti apie vadovo asmenybės bruožų įtaką projektų sėkmei. Tai – labai plati, ypatingo dėmesio verta atskira tema.

Šitaip pastūmėtas į akademinius projektus, neilgai trukus gavau progą pritaikyti savo žinias bene didžiausiame ir įdomiausiame iš jų. Atėjęs į Administravimo fakultetą, radau ten dirbantį kitą prodekaną – Virginijų Kundrotą, kuris buvo užmezgęs akademinius ryšius su gerai žinoma Norvegijos aukštąja mokykla, tapusia mūsų būsimo projekto pramote. Esu tikras, kad skandinavams, atsižvelgiant į matristinės kultūros elementų jų gyvenime gausybę, šis žodis būtų tikrai patikęs. Žingsnis po žingsnio, nepatyrę, nenujaučiantys ir todėl nebijantys būsimų sunkumų, nuosekliai artėjome prie nepriklausomos akademinės institucijos kūrimo. Nebuvo lengva – būsima sumanymo sėkme turėjome įtikinti ne tik Lietuvos, bet ir Norvegijos valstybės tarnybas. Žvelgiant iš šalies, procesas galėjo pasirodyti labai sklandus: pateikę naujos tarptautinės universitetinės aukštosios mokyklos steigimo paraišką 1999 m. pavasarį, rudenį jau turėjome visus veiklos pradžiai reikalingus leidimus. Buvo pašėlusiai įdomu. Nutrūkus „bambagyslei“, siejusiai mus su KTU, gavome progą nuo nulio sukurti naują organizaciją. Tai suteikė nemažai privalumų: nereikėjo nei atleisti darbuotojų, nei įkalbinėti juos keistis. Kaip rodo niekad nesibaigianti nacionalinio aukštojo mokslo reforma – seną universitetą pakeisti labai sunku. Mes tokių problemų neturėjome.

Su Virginijum buvo labai smagu dirbti. Tapome ne tik kolegomis, bet ir artimais bičiuliais, suprantančiais vienas kitą akimirksniu. Ruošdamiesi daugybei tokiame darbe neišvengiamų derybų įvairių rangų vadovų kabinetuose, dažnai iš anksto pasidalindavome vaidmenimis: „geras ir blogas“, „praktikas ir teoretikas“, „griežtas ir atlaidus“. Patys stebėjomės, bet suveikdavo lygiai taip, kaip parašyta vadovėliuose. Beveik trys bendro darbo ir draugystės dešimtmečiai praėjo nė karto nesusipykus. Būdamas rektoriumi, jis su šypsena reaguodavo į mano lotynišką kreipinį rector magnificus, kurį (dažniausiai – sutrumpinęs iki antrojo žodžio) buvau pavertęs kasdienio bendravimo norma. Kai atėjo mano eilė užsivilkti rektoriaus mantiją, Virginijus, pirmai progai pasitaikius, atsilygino tuo pačiu. Jis mėgsta ir supranta humorą. Viena bėda: juokdamasis Virginijus verkia, ypač kai dėl įvairiausių priežasčių stengiasi juoką tramdyti. Susitikę dažnai prisimename George’o Soroso paskaitą VU auloje, kurios pasiklausyti buvo susirinkęs tuometinis Lietuvos valdžios ir akademinis elitas. Atviros visuomenės apologetui prabilus, auditorijoje stojo visiška, pagarbos kalbėtojui kupina tyla. Negalėdamas atlaikyti tokios visuotinės egzaltacijos atmosferos, pradėjau ženklais erzinti šalia sėdėjusias renginio organizatores. Stebėdamas mano manipuliacijas, Virginijus kurį laiką tvardėsi, bet galiausiai pamačiau didžiausių pastangų pareikalavusiame rimtame veide pašėlusiai kvatojančias akis, iš kurių skruostais viena po kitos ritosi milžiniškos ašaros. Pašaliniam stebėtojui galėjo pasirodyti, kad vienas iš klausytojų patyrė netikėtą katarsį, klausydamas garsaus akcijų biržos prekeivio ir filantropo žmonijos ateities prognozių. Šiandien Virginijus – labiausiai tarptautiniame verslo ir vadybos akademiniame pasaulyje žinomas lietuvis. Man svarbiausia tai, kad vis dar sugebame kartu juoktis, prisiminę senus gerus laikus. ISM įkūrimas mums abiems tapo sėkmingo projekto pavyzdžiu.

Kartais imatės ir visiškai kitokių iniciatyvų. Kaune tebesklando legendos apie jūsų sumanymą mieste įkurti „Žemuogių pievelę“…

Neilgai gyvavęs urbanistinės kultūros žurnalas „Miesto IQ“ (didžiavausi jame išspausdintu savo tekstu) nutarė išleisti numerį, skirtą Yoko Ono. Tuometinės žurnalo darbuotojos Inos Žurkuvienės skambutis mane užklupo netikėtai: „Ar nesutiktumėte telefonu pakalbinti Yoko?“ Pirmiausia pagalvojau, kad garsioji Johno Lennono našlė vargu ar apskritai būtų norėjusi su mumis bendrauti. Nebent suteiktume jai deramą priežastį. Pavyzdžiui, įkurdindami Kaune „Žemuogių pievelę“ – Niujorko Centriniame parke Yoko Ono pastangomis sukurto „Strawberry Fields“ memorialo atitikmenį. Inai idėja patiko, pradėjome veikti. Tikėdamiesi palaikymo ir pagalbos užmezgant tiesioginį kontaktą, aplankėme JAV ambasadą Vilniuje. Pokalbio metu supratome, kad Yoko Ono ir Johnas Lennonas amerikiečių valdžios institucijoms nėra politiškai patrauk­lios asmenybės, tad paramos iš jų tikėtis neverta. Kelis mėnesius nesulaukus atsakymo, išblėso ir viltis pasinaudoti Jono Meko pažintimi. Tuomet, pamiršę planuotą interviu su Yoko, nutarėme vis vien įgyvendinti „Žemuogių pievelės“ idėją. Subūrę architektų, menininkų ir kitų palaikytojų kompaniją, kartą per savaitę diskutuodavome apie konkrečius tam reikalingus žingsnius. Architektai, pagrįsdami detaliais brėžiniais, pasiūlė net 18 galimų „pievelės“ vietų. Atskiro svarstymo susilaukė sumanymas ją įrengti ant baržos, kuri būtų upėmis plukdoma po Lietuvą. Vieną dieną šio kūrybinio proceso „provokatorė“ Ina pranešė netikėtą žinią: tuometinis „Ūkio banko“ akcininkas, iš kažkur sužinojęs apie mūsų idėją, pasisiūlė ją iš mūsų „nupirkti“. Neilgai svarstę, vienbalsiai atsisakėme: idėja mums atrodė neįkainojama, ir todėl – neparduodama. Laukiame kitokių pasiūlymų.

Kaip atsirado jūsų pokalbių vakarai VDU teatre?

Šią istoriją derėtų pradėti nuo Leonido Donskio, po ilgų klajonių atvykusio į Kauną, pastebėjimo apie tai, kad laikinoji sostinė – neformalių klubų miestas. Iš tiesų, Babtyno-Žemaitkiemio dvaro renginiai, susitikimai architekto Audrio Karaliaus muzikiniame rūsyje, kasmėnesiniai „Santaros-Šviesos“ posėdžiai nuolat suburdavo aktyvesnius miestelėnus bendram laiko praleidimui. Narystė šiuose „klubuose“ buvo suvokiama kaip užtarnauta privilegija, o norintys į juos patekti dėdavo viltis į privalomą visuotinį susirinkimą tradiciniame „Kaunas Jazz“ festivalyje, kurio kuluaruose (tiksliau – bare) buvo sprendžiama dėl naujokų inauguracijos, atsižvelgiant į tikrųjų narių rekomendacijas.

Su L. Donskiu susipažinome 2003-aisiais, važiuodami į vienos akademinių „ekspertų“ grupės posėdį. Automobilyje prasitariau, kad vairuodamas paprastai klausau muzikos, dažniausiai – „The Rolling Stones“. Leonidas paprašė surasti „Ruby Tuesday“. Dainuodami kartu su rokenrolo legendomis, tapome gerais draugais. Vėliau, susitikę minėtuose klubuose, pasikalbėdavome ir apie kitokio formato renginius, panašius į Davido Lettermano ar Jay’aus Leno televizijos šou. Neilgai trukus, LRT pradėjo transliuoti neprilygstamą Leonido vedamą laidą „Be pykčio“ (jo pakviestas, du kartus kalbėjau apie aukštąjį mokslą ir tris kartus – apie rokenrolą).

Beveik tuo pat metu sulaukiau naujienos namuose: mano antroji pusė Goda (plačiajai pub­likai žinoma kaip aktorė Goda Piktytė) gavo pasiūlymą vadovauti naujai kuriamai vaidybos studijų programai Vytauto Didžiojo universitete. Ji prasitarė, jog šios studijų programos reik­mėms universitetas įrengė kamerinio teatro patalpas. Iškart prisiminiau pokalbius su Leonidu apie viešas diskusijas su žiūrovais. Pamaniau, kad galėtume padaryti kažką naujo, „klubinę“ Kauno kultūrą suderindami su iš televizijos pažįstamu pokalbių laidos formatu. Reikėjo pagalvoti ir apie rinkodarą. Sovietiniais laikais atėjęs į restoraną kartais ant durų rasdavai lentelę su užrašu „Uždaras vakaras“, kitaip sakant – nesi čia laukiamas. Ir tada užsimanydavai būtinai patekti vidun, net jei iš anksto neturėjai tokių ketinimų. Šitaip gimė renginių ciklo „Uždaras vakaras: persona grata“ idėja. Liko tik ją įgyvendinti.

Pirmajam bandymui įkalbėjau savo bičiulį Seržą (scenografą Sergejų Bocullo). Godos studentai parengė muzikinį mikrospektaklį. Pavyko puikiai: susirinko pilna salė, pasklido geri atsiliepimai, žiūrovai laukė tęsinio. Sėkmės paskatinti, suorganizavome daugiau nei dvi dešimtis renginių, išbandėme įvairius formatus, kol galų gale pasirinkome tokį, kuriame vakaro svečią (persona grata) kalbindavome dviese – kartu su žmogumi, jau sėdėjusiu šioje kėdėje. Nenuostabu, kad L. Donskis tapo vienu iš publikos geidžiamiausių kalbintojų. Ir jam toks vaidmuo patiko. Nedidelėje kompanijoje švęsdami jo gimtadienį, dėliojome artimiausių „Uždarų vakarų“ scenarijus. Po mėnesio paaiškėjo, kad negalėsime jų įgyvendinti. Leonidui iškeliavus Anapilin, kartu su visais jo klausytojais, skaitytojais ir bičiuliais supratome, kad kai kurie didžiosios gyvenimo scenos aktoriai neturi (ir negali turėti) dublerių. Besitęsiantys „Uždari vakarai“ nuolat suteikia galimybę juos prisiminti.

Kodėl į ISM studijų programas nusprendėte įtraukti ir meno dalykus? Yra nemažai teigiančių, jog humanitariniai mokslai ir menai nepraktiški, todėl nereikalingi…

Daryti iš pažiūros kažką nereikalingo yra tiesiog būtina.

Būdamas akademinių reikalų prorektoriumi maniau, kad vadybos studentams privalu susipažinti su humanitariniais mokslais ir menais. Apsidžiaugiau sulaukęs pirmojo ISM dekano Vytauto Būdos ir dėstytojo Juozo Gransko palaikymo. Abiejų matematikų požiūris buvo aiškus – būsimiems vadybininkams to reikia! Pasakyta – padaryta. Nerijus Milerius dėstė kiną, Jūratė Baranova – filosofiją, o dailės ėmėsi mokyti Edmundas Brazauskas. Ilgainiui jo dalykas „Abstrakcija ir realybė“ tapo ISM hitu. Neįtikėtina, bet tiesa: šio kurso metu studentai, kurių dauguma anksčiau nėra rankose laikę teptuko, ne tik mokosi dailės istorijos, bet ir sukuria profesionalų pripažinimą pelniusių tapybos darbų. Prieš dvejus metus Edmundo pastangos pelnė prestižinės pasaulio verslo ir vadybos mokyklų asociacijos apdovanojimą už pedagogines inovacijas. Sunku nustebinti pasaulį vadybos dėstymo ypatumais, o tokiais dalykais – pasirodo – galima.

Šiandien humanitarinių mokslų ir menų dalykų dėstymas ISM nieko nebestebina. Be jų žmogus nepajėgtų suvokti pasaulio sudėtingumo ir neišvengiamai taptų banalybės auka, žole, riedančia per dykrą. Būtų pasmerktas gyventi reklaminių klipų ar „Delfio“ komentatorių pasaulyje. Girdėjau sakant: nesugebantis suvokti sudėtingų taisyklių yra pasmerktas gyventi pagal paprastas.

2020-05-21