Markas Zingeris

AKLAS KELIAVO Į ROJŲ

Ištraukos iš romano apie artimą ateitį

Šios knygos personažai, įstaigos ir vietovės yra grožinė išmonė. Bet koks jų galimas sutapimas su realiais asmenimis, įstaigomis arba vietovėmis būtų grynas atsitiktinumas.

Nėra tokio dalyko, kuris negalėtų atsitikti ir šiandien.

Mark Twain

Istorija nesikartoja, bet ji kartais rimuojasi.

Winston Churchill

Madrido šarkos 2023 metų sausį

– Mesk tą bloknotą, prie kurio prilipęs visą gyvenimą. Arba MES skiriamės!

Ji nepakentė, kai jos vyras, lyg jos nė nebūtų šalia, kažką rašinėja tušinuku, prisikišęs prie akių popierių.

Taip elgėsi net ir čia, Madrido viešbučio kerinčiu pavadinimu „Only You“ restorane. Šaukte šauk, rėkte rėk – visąlaik Nojus kitame gyvenime, kitoje šalyje, kitoje planetoje!

O ir Nojus Beatą taip pat – nustumtų, dievaž, kur nors čia, Ispanijoje, nuo uolos! Griebiasi žodžių kaip skęstantis šiaudo, užsirašydamas apie velniavą, kuri prieš dieną pasaulyje užvirė – ir jam dar ne laikas kalbėtis su žmona apie įvykius, nors visa tai ir apvertė jų kelionę aukštyn kojomis, ir pastebėjimus apie šio viešbučio guvų restoraniuką su Humphrey’io Bogarto, vaidinusio senų laikų filmuose šaunius vaidmenis, žodžiais virš baro:

„Didžiausia bėda yra tai, kad kiekvienas iš mūsų keliais stikleliais viskio atsilieka nuo pasaulio.“

Dabar, pirmosiomis naujųjų dienomis, jam reiktų kelių stiklelių, kad pasivytų šį beprotišką pasaulį. Kad suvoktų tą katastrofą, kurią, pažeidęs instrukcijas ir įsijungęs kompiuterį, išvydo lėktuve Vilnius–Madridas.

Tai, apie ką žmona vis dar nieko nežino.

Kaip jis laukė šio pabėgimo iš Lietuvos! Kaip ilgėjosi tų apmąstymų, per gerą nuotolį nuo kasdienybės, svečioje šalyje, kai, atsikratęs žurnalistikos, kuria buvo lemta dešimtmečiais pelnyti duoną (retas laikraštininkas nesvajojo būti rašytoju, eseistu, literatūros garsenybe), galėtų svaičioti Puerto de la Santa Cruz, kur jie keliauja, kad gyvens naujai – ir kitaip. Švelnaus klimato salose liudytų sau ir kitiems kitus ir kitokius likimus, stebėtųsi gyventojų pasakojimais, sugertų visą margą ir ošiantį, ir chaotišką pasaulį, vaizduotės kaleidoskope sulimpantį į nuostabias mozaikas. Siuntinėtų, prisidurdamas prie pensijos honorarą, pastebėjimus ir pamąstymus į Lietuvos dienraščius.

…O kaip tau, skaitytojau, tie mūsų obliai iš Rytų Europos, suvėžinę Kanaruose žvejo vaiką ferariu, išsinuomotu dienai už tūkstantį eurų?.. Ar žinote, kad ir Salose žmonės turi riedlenčių šventę?.. Čia, kas be ko, dažnai vyksta eisenos su šventųjų figūromis, kaip ir Portugalijoje ar Sicilijoje, bet, manau, gyventojai nėra tokie religingi, kaip atrodo. Jie aistringi teatrališkų reginių mėgėjai. Išsiilgau tokios aplinkos!

Apžvelgtų ir savo paties gyvenimą, užsikopęs ant snaudžiančio ugnikalnio, kuris primena gigantišką tortą su glazūra Atlanto padangėse, įdarbintą šalies turizmo industrijoje, archipelago keramikoje, poligrafijoje, audiniuose; kalno, kuris dalija salyną į dvi klimato juostas. Jo mintys, tikriausiai, būtų nenuspėjamos, bet jautė, kad jam – sušutusiam laikraštiniam tarškalui-komentatoriui – jos atskleistų kažką, dėl ko verta gyventi ar galbūt net ir mirti. Dienų šurmulys liktų kalno papėdėje kaip suklypę batai, pražilę nuo dulkių. Regėtų pralėkusį gyvenimą tarsi iš anapus.

Ogi jo Beata, brač, šalimais ir – trūkt už rankovės! Kaip tu drįsti jos akivaizdoje slėptis savų minčių šešėlyje; ji – tai saulė, galingesnė už Iberijos pusiasalio, apie ją privalu suktis.

—————————————————-

Šitaip samprotavo Nojus Bekampis, atsidūręs, jam sulaukus garbaus amžiaus, Europos pakraštyje, prašmatnaus Madrido viešbučio restorane. Tai apveidus ir tuktelėjęs ponas žilstelėjusiu pakaušiu ir dvigubu smakru, betgi gyvomis akimis, paryškintomis brangiais akinių rėmeliais. „Superduper akiniai, – pasako apie juos. – Bet niekam tikę.“ Nojus nuolat, ką nors skaitydamas ar rašydamas, o jis, būdamas Lietuvoje, tai daro didesniąją dienos dalį, veizolus užsikelia kakton, lyg norėtų, kai darbuojasi, panašėti į mitologinį ciklopą. Ei, žmonės, ir tu, žmona su zyziančiais vaikais, nepriartėkite per patrankos šūvį! Nojaus veidas, platus, taisyklingų bruožų ir su tankiais juodais antakiais virš įdėmių akių, atrodydavo tauresnis jaunystėje, kupinoje polėkių ir iliuzijų; Nojaus turėta vidinės šviesos, kurią išgauna žmoguje susikaupusios pasvajos, polėkiai ir gražios iliuzijos – idealizmas. O jo lūpos, kadaise vaikiškai putlios, lyg besiprašančios į Šv. Valentino dienos atviruką, nūnai suspaustos, tarsi pravalgytos. Po viso banketo, kaip jis pavadintų gyvenimą, lieka tik silkės ašaka!

Jo kairė akis sudirgusi ašarojo – įsisenėjusi lęšiuko bėda. Kilstelėjo akis nuo bloknoto:

– Dabar? Tuojau pat skiriamės? Madride? – įtemptai šyptelėjo.

Sarkazmas, jis tai žinojo, ją labiausiai žeidžiantis jo būdo dyglys. Bet negalėjo susitvardyti. Tai jo vienintelis būdas apginti nuo Beatos savąjį vidaus gyvenimą, tegu ji tai vadina psichologiniu smurtavimu, pasirinkusi žodeliukų kurios nors iš „MeToo“ aktyvisčių, „labai ilgai tylėjusių“, išsikalbėjimuose, nutįstančiuose per kelis moteriškų žurnalų puslapius. Jeigu žmonėms nebūtų pabodę visokie judėjimai, kai viešumoje visi manipuliuoja visais, o manipuliacija, beje, parankus raktas politikos instrumentų dėžėje, seniai būtų laikas kurti ir kokį nors vyriškos giminės – moteriškų manipuliacijų aukų – „MeToo“! Ieškok moters – juk tai vienas žinomiausių posakių istorijoje apie sąmokslus, apkalbas, intrigas, tiek nutrintas, kad trivialu kartoti. Viskas prasidėjo dar Senojo Testamento rojuje, kur Ieva užsigeidė uždrausto vaisiaus, kai visiems žinoma porelė būtų galėjusi nesunkiai išsiversti be atliekamo obuolio.

Nojus mąstė kaip dažnas pliktelėjęs ar žilstelėjęs vyras, nors jie ir neišsikalba iš širdies šių laikų laikraščiuose, bijodami, kad kažkuri liafam iš to spiečiaus, juos visą gyvenimą supusio iš visų pusių, griebs už kiaušų; paviešins, kad jis, tarkim, dar būdamas fuksas jai kaptelėjo už minkštos vietos. Būta čia grieko. Jam tai, žinoma, panašu į stalinizmą, kai už senovinius griekus esi kutavojamas ligi gyvos galvos.

Tačiau Nojus Bekampis argumentų kišenėj neieško, ir jis nesirengia atsisakyti senųjų „vyriškų“ vertybių, sugulusių į jo charakterį dar praėjusiame amžiuje. Jiedu su Beata gyvena keturiasdešimt metų, nuo aštuoniasdešimtųjų – atrodo, kad šimtas metų praėjo, taip žmonija nuo tų laikų pasikeitė. Jie ir skyrėsi, ir mylėjosi, ir sunkiai, po kruopelytę, rinko auksą tos išminties sugyventi. Tačiau krizių laikais – tam ir krizės – visas jųdviejų „auksas“ pavirsta į bevertį laužą.

Realią ir ilgalaikę santuoką, jomtararai, galima pavaizduoti vien tiktai kaip retą žvėrį, galimai pavojingą, galimai prisijaukinamą.

Į Beatą ir Nojų žiūrėjo jauna tamsiaodžių turistų porelė, įsikūrusi prie stalelio šalimais, čia, matyt, apsistojusi per medaus mėnesį. Į juos nuo kitos užstalės taip pat dairėsi šurmulingi Madrido klerkai, skaldę juokus iš tarnybinės kasdienybės.

Plačiai pasklido Beatos falcetas!

Padavėjas iš už baro, su posakiu Holivudo romantinio aktoriaus, supermačo, į moteris, kaip yra žinoma gerbėjams, globėjiškai besikreipdavusio žodeliu kid, aukštai iškėlė ranką su padėklu ir smulkiais žingsneliais, tarsi šoktų flamenką, atskraidino „Jamaikos viščiuką“ ir dvi taures „Gato Negro“. Stipresniems gėrimams, tegu Nojui rekomenduotų pats Humphrey’is Bogartas, ankstoka, o vyną valgiaraštyje Nojus bakstelėjo iš įpročio, išsiblaškęs. Gurkšnojo šį sausvynį kone visą profesinį gyvenimą Vilniaus kavinėse, ir tik dabar, Ispanijoje, jam dingtelėjo, kad „Gato Negro“, brač, reiškia „juoda katė“!

Susigrūdo bloknotą į priekinę kišenaitę. Iš lėto išgėrė taurę šalto vandens, varstomas Beatos tamsių akių, apėjo staliuką ir pabučiavo ją į kaktą. Kokia laimė, kad žmona vis dar nematė žinių, kad jomis ir nesidomi, pasirinkdama serialus ir tuščias, šiokiadieniškas diskusijas, kad nesupranta ispaniškai nei žiūri angliškai, o virš baro apskritai nėra jokio ekrano su žiniomis!

Jis grįžo į kėdę, bandydamas atsipalaiduoti pasitrynė sprandą. Kaip gera, kad oro keliai juos neš tolyn nuo Vilniaus.

Į Salas!

Net ir pats žodelis Salos, per ilgus metus atsiskyrimo nuo ten gyvenančio sūnaus Hario, Nojui su Beata tapo kerintis ir viliojantis.

Jis tą žodį užsirašydavo, būtinai iš didžiosios, kalendoriuose, kitoje viešbučių, restoranų sąskaitų pusėje, kur kartais brūkšteli atsitiktinę, bet jam įstabią mintį, šovusią galvon šurmulingos dienos vidury.

„Į Salas!“ Nojaus mintyse salos reiškė šalį, jam švintančią iš mitų, o ne atkylančią iš geografijos ar politikos, jos jam reiškė kažikokį prarastą rojų. Jo jausmams, juos gaivindamos, jos reikšdavo galimybę susigrąžinti save patį, vis dar pasimetusį, kai žalioje jaunystėje esi nutremtas į šiokiadienius iš tavųjų svajonių, miglotų, tačiau tuo ir žavių, ir viliojančių tokia jėga, tokiais sparnuotais vėjais, kurie, tau stumiant eilinį gyvenimą, niekados ir nė už ką į plaukus nepapūs. Nebent būtum Homero lygos poetas arba pacientas gydyklos su graikišku žodžiu psycho pavadinime.

Sūnui Hariui pasauliniai vėjai sušiaušė plaukus prieš kelerius metus. Vyrukas, kurio švelnus būdas tėvams glostė širdį, buvo išvaizdus ir tvirtas. Jo stambių bruožų, kaip ir tėvuko, veidas tankiais antakiais, čia su želiančia barzdele, čia glotniai nusiskutus – Nojui jis ir vienaip, ir kitaip buvo mielas ir malonus – visad švytėjo tomis akimis, raiškiomis, tamsiomis kaip ir Beatos, kuri užvaldė Nojų savo įdėmiais pažvelgimais dar anais, neišjaustų jausmų ir neišreikštų minčių, laikais, surijusiais jų jaunystę.

Tame palmių lagūnų ir snaudžiančių ugnikalnių krašte Haris nesiskyrė ir nuo daugumos tamsiaakių gyventojų. Vietinėje bibliotekoje mokėsi ispanų, pasisklaidydamas „Don Kichotą“, o ne vien tiktai „Kaip Ispanijoje nusipirkt mandarinų“, žaismingą turistinį elementorių debilams. Neilgai trukus, įsidarbino turizmo agentūroje, aptarnaujančioje tuos „debilus“. Vežiodavo visureigiais visokiausių atvykėlių iš margo pasaulio karavanus į ugnikalnį, išgarsintą amerikiečių, čia filmavusių blokbasterį „Beždžionių planeta“, ir į vandens parką su šokančiais delfinais, kur įvairių rasių ir tautų žmonės džiaugėsi gyvenimo akimirkomis kaip vaikai.

Jie išsilaipindavo Salose ne tam, kad, kaip troško Hario tėvas Nojus, čia susitiktų save pačius, atrastų jaunystę, grįžtų į kažikokią tapatybę, į Kelią, o atvirkščiai, tam, kad išnirtų iš savęs, nusimetę išvykimo šalyje savo rutinos išnarą, ofisų pastumdėlio kostiumėlį.