Kadras iš filmo „Priemiesčio šviesos“ (Laitakaupungin valot, 1996). Rež. Akis Kaurismäkis
Silvija Butkutė

Akio Kaurismäkio beieškant, arba (ne)vykęs pasivaikščiojimas po Helsinkį

Yra tik vienas vertas neapykantos, tai „aš“. Bet su juo reikės praleisti visą gyvenimą.

Christophe Andre „Netobuli, laisvi ir laimingi“

Tą rytą aš susikroviau į lagaminą idilišką „Ikea“ katalogą, neseniai pradėtą rašyti dienoraštį, vidutiniškai šviežio riešutų sviesto stiklainį, greitai paruošiamus grikius, rankšluostį ir šampūną. Taupydama vietą apatinukus sukišau į šlepetes, o jas mikliai įgrūdau kažkur tarp Patti Smith „Tiesiog vaikų“ bei Jurgos Lago „Liucijos“. Į Kauno klinikas prisistačiau punktualiai kaip oro uostan. Prieš baltais chalatais po kabinetą šmirinėjančius rezidentus, daktarus, docentus stojau vilkėdama lašišos spalvos megztuku, tiesia nugara, herojiškai sučiauptomis lūpomis, ryžtingai nusiteikusi pirmajam gyvenime nuotykiui skyriaus stacionare. O tada… tada visų dvidešimties medicinos studentų akys it operatorių kameros atsigręžė į mane. Regėjau save, grįžtančią ligoninės koridoriaus podiumu, protarpiais girdėjau dėl palto nutrūkusios pakabos burnojančią rūbininkę, pacientų kelialapius į sveikatą spausdinantį eilės numeracijos aparatą. Mechaniškai gniauždama delne lagaminą, grįžau ten, iš kur atėjusi – į skersvėjų traukiamą klinikų prieangį. Gydytojas išvyko atostogų į šiltus kraštus, pamiršęs apie mano atvejį. Likau skaudančiu skruostu, jaučiausi sumautai ir paguodai nusipirkau bilietą į Helsinkį.

Ši reali situacija lengvai galėtų priklausyti vienam iš neblėstančio populiarumo tragikomedijos žanro filmų scenarijų. Dažnai žiūrėdami tokias istorijas žagsėdami plojame per šlaunį ir vojeristiškai džiūgaujame, kad mūsiškė nesėkmė neprilygsta filmų herojų kankynei. Ah, žmogiška silpnybė pasišaipyti iš to, kuriam likimas kaišo asmenukių lazdas į ratus. Sakykite, o jūs, ar mėgstate filmus apie žmones, kuriems nesiseka? Kaip reaguojate, kine matydami tokių nelaimėlių kančias: juokiatės, sielvartaujate, gailitės herojų, gailitės savęs? O gal klystu, gal teigiate, kad tokie homo sapiens-losers neegzistuoja ir paklausti, kaip sekasi, visada atsakote: „Puikiai“?

Šiauriečiai žino, kaip švelniai pašiepti egzistencijos krizių kamuojamą individą: kontraversiški danų režisieriaus Anderso Thomaso Jenseno „Adomo obuoliai“ (Adams æbler, 2005); kupinas šviesių nesusipratimų švedų režisieriaus Hanneso Holmo pasakojimas „Gyveno kartą Uvė“ (En man som heter Ove, 2015) apie senuką, kuriam net galo pasidaryti dorai nepavyko; kasdienybės netobulumo kinematografijoje skandinavišku humoru alsuoja islandų režisieriaus Daguro Kári filmų kolekcija, kurioje puikuojasi „Albinosas Nojus“ (Nói albinói, 2003), „Juodas arklys“ (Voksne mennesker, 2005) bei „Fusis“ (Fúsi, 2015). Tokie kiekvienam artimi savo paklydimais bei silpnybėmis šiaurietiško kino filmų herojai atspindi tiesą, kad žmoniją vienija ne tik bendri džiaugsmai, bet ir dėsningai ištinkančios nesėkmės. Taigi, jei vadinamuosius nevykėlius reabilituosime bei pripažinsime, kad kasdien su jais susiduriame autobusų stotelėse, parduotuvėse, eilėse pas gydytoją, kavinėse – pagrindinis šio straipsnio herojus, suomių režisierius Akis Kaurismäkis, galėtų būti puikus vedlys po jų, arba tiksliau – po mūsų pasaulį.

Akis į kino sceną įžengė 1981 m., atlikęs pagrindinį vaidmenį sensacingai Suomijoje sutiktame jo vyresniojo brolio, režisieriaus Mikos Kaurismäkio, filme „Melagis“ (Valehtelija, 1981). Šioje kino juostoje debiutavęs kaip aktorius, per visą savo karjerą A. Kaurismäkis iš viso sukūrė 18 ilgametražių filmų, yra pelnęs apdovanojimus Kanų, Berlyno, San Sebastiano, Palm Springso, San Paulo, Talino, Tokijo ir kituose kino festivaliuose, nominuotas Europos kino apdovanojimams, „Cezariui“ bei „Oskarui“. Dauguma režisieriaus pasakojimų – apie dirbančiųjų klasę krečiančias krizes. Turtuoliai jam nuobodūs, o komercinio kino žiūrovus kūrėjas vadina „popkornų publika“. Lakoniški dialogai, statiškas kameros darbas, realistiškai buitinė scenografija – A. Kaurismäkio kūryba pasižymi atpažįstama stilistika. Užaugęs „amžiuje, terorizuotame televizijos“, jis tęsia grynojo kino tradiciją ir, apsiginklavęs 35 mm kamera bei begaline kantrybe montuojant, savo kinematografija šlovina paprastus kasdienybės herojus. Režisieriaus filmai dažniausiai skirstomi į kelias kategorijas: literatūros kūrinių ekranizacijos, „žaviai lengvo“ turinio pasakojimai, muzikiniai filmai, istorijos apie darbininkų klasę bei vadinamieji „nevykėlių filmai“. Kadangi Akio Kaurismäkio kelionė po kino pasaulį prasidėjo dar devintajame XX a. dešimtmetyje, nuo „melagio“ Ville komiškų klajonių po Helsinkį, atrodo simboliška sekti jo pėdomis ir pratęsti „nevykėlių“ paieškas žavingoje Suomijos sostinėje.

Jei sakoma, kad visi keliai veda į Romą, tai Suomijoje visi jie veda į barą. Suomiai kalba, kad broliai Kaurismäkiai buvo įkūrę asmeninę kino studiją – baruose prie tauraus gėrimo stiklo diskutuodavo, rašydavo scenarijus, net montuodavo filmus. Taigi logiška, kad Akio filmuose baras – tarsi antri herojų namai: užuovėja nuo nesėkmių, dilemų sprendimo vieta, ramybės oazė. Broliai Kaurismäkiai pačiame Helsinkio centre atidarė „Kafe Mockba“ („Kavinė Maskva“), pristatomą kaip „paskutinis stagnacijos eros baras“; interjere buvo pilna kino industrijos bei sovietinę Suomijos praeitį menančių atributų.

Žymos: