Kai 2019-aisiais grįžau iš bene žymiausio Kinijoje tarptautinio teatro festivalio Udžene, daugybei žmonių pasakojau apie nejaukią, nemalonią, netgi bauginančią krašto atmosferą. Supynus šiuos pojūčius su žiniasklaidoje piešiamu Kinijos įvaizdžiu, pradėjo kilti klausimai, ar mes, lietuviai, keliaudami į šią šalį, juolab – dalindamiesi su jos gyventojais savo kūryba, netarnaujame jų režimui, ar negiliname kinų suvokimo, kad nusipirkti įmanoma absoliučiai bet ką, todėl galima tuo pačiu metu engti savo piliečius ir mėgautis kitokiose sąlygose užaugančiomis gėrybėmis?

Agnė Biliūnaitė, tuo metu jau baigusi savo kaip Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje kadenciją, buvo viena pirmųjų, su kuriais pasidalinau šiais nuogąstavimais. Tuomet ji pasakė, kad sistemoje nieko nepakeisi, tačiau stebėti spektak­lių susirenka tūkstančiai eilinių kinų; dalis jų neišvengiamai susimąsto apie dalykus, kurių kvestionuoti šalies kultūra niekuomet nesiūlė. Būtent tai leidžia tikėtis pokyčių ir neabejoti mūsų teatro sklaidos Kinijoje prasmingumu.

Pačios Agnės veikla man asocijuojasi su nedideliais žingsniais, žmogiškomis investicijomis, profesionaliu galimybių atvėrimu, buvusių ar naujų bendraminčių įtraukimu, siekiant ilgalaikių pokyčių. Todėl įdomu jos pačios paklausti, kaip formuojasi asmenybė, sugebanti nerūšiuoti žmonių, kultūrų, institucijų. Ir pamatyti, kaip mąsto ta, kurios darbas yra sukurti kuo geresnes sąlygas šalies kūrybiniam potencialui atsiskleisti.

Kaip pati įvardini savo profesiją, paprašyta trumpai paminėti, kuo užsiimi? Galbūt tiesiog pasakai tuometinę darbovietę?

Tiesą sakant, būtent įstaigos, kurioje tuo metu dirbu, pavadinimas neretai tampa lengviausiu atsakymu. Ar tai būtų Lietuvos radijas ir televizija (LRT), ar Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, ar Lietuvos ambasada Kinijoje – kiekvienu atveju galima nesunkiai įsivaizduoti, kas yra kiekviena iš šių organizacijų.

Tačiau norint papasakoti, ką iš tiesų visą dieną veikia kultūros turinio redaktorė, kultūros atašė, kūrėjų grupės vadovė ar prodiuserio asistentė, tektų plėstis ir telktis metaforas. Būdama Lietuvos kultūros atašė Pekine neretai suvokdavau save tarsi tarpinį elementą, jungtį, padedančią įvykti kontaktui, leidžiančią tekėti elektros srovei tarp dviejų laidų – Lietuvos ir Kinijos kultūrų, kol galiausiai tas „elektros kelias“ tampa stabilus, nebereikalingas dirbtinio palaikytojo.

Kai dirbau nacionaliniame projekte „Kūrybinės partnerystės“, drauge su 300 menininkų ieškojome, kaip kūrėjo mąstymą ir veikimo būdą pritaikyti mokyklose. Tapusi LRT kultūros turinio redaktore, mėginu perprasti ne tik savo vaidmenį šioje organizacijoje, bet ir pačios LRT vaidmenį kultūroje.

Man patinka pavadinimas „kūrybinis prodiuseris“. Žinau, kad žodis „prodiuseris“ kine, muzikoje, teatre ir televizijoje apima skirtingus atsakomybių sąrašus, bet iš esmės dažniausiai jaučiuosi esanti kūrybinė prodiuserė – ta, kuri pasistengia, kad realiai atsirastų, įvyktų, prasidėtų, būtų sukurta kažkas, ko iki šiol nebuvo. Tame procese visada naudojami kultūros elementai, turinys kyla iš kultūros lauko, iš kūrėjų ir vienaip ar kitaip prisideda prie didesnio tikslo – ugdyti ir stiprinti Lietuvą. Žinau, skamba ambicingai. Bet šitas vidinis kamertonas mane verčia kiekvieną naują veiklą įvertinti naudingumo Lietuvai matu. Kartais tai galimybė įsigyti ir per LRT parodyti Romeo Castellucci’o ir Zalcburgo festivalio pastatymą – Richardo Strausso operą „Salomė“ su Asmik Grigorian kaip pagrindine aktore. Kartais tai šiuolaikinės lietuvių poezijos antologijos vertimas į kinų kalbą. Ir labai dažnai – tiesiog teisingų žmonių suvedimas tam, kad energija toliau tekėtų ir jungtys veiktų savaime, kurdamos naujus prasmingus dalykus.

Ar prisimeni, kokį sąlytį su kultūra turėjai vaikystėje ir paauglystėje? Buvai prie to pratinta visuomet, ar susidomėjimas atėjo vėliau, kitais keliais?

Užaugau keliolika tūkstančių gyventojų turinčiuose Anykščiuose. Žinau, dauguma teisingai įsivaizduoja, kad šitas miestelis pats iš savęs yra itin kultūringas. Tačiau viskas, ką tokie miesteliai Lietuvoje turi – tai iš sovietmečio paveldėtam meno mokyklų tinklui priklausančią vaikų muzikos mokyklą, vaikų dailės mokyklą ir sportinių šokių kolektyvą. Be abejo, juos visus ir lankiau. Tikrai manau, kad šitą meno mokyklų, pilnų tikrų muzikos instrumentų, meno priemonių ar erdvių su parketais ir veidrodžiais tinklą būtina išlaikyti ir stiprinti, bet taip pat esu įsitikinusi, kad jose vertėtų skatinti vaikus daugiau kurti pačius, improvizuoti, ieškoti bei mėgautis menu. Nors ir kaip paradoksalu, Lietuvos vaikų meno mokyklose kūrybiškumo trūksta nė kiek ne mažiau nei pagrindinėse. Iš muzikos mokyklos išsinešiau baimę prisiliesti prie instrumento, nes buvau ugdoma nepriekaištingai atlikti kitiems, bet ne džiaugtis muzikavimu pati. Gal tik dailės mokykla savo laisva atmosfera, vasaros plenerais gamtoje, betarpišku mokytojų ir mokinių bendravimu kūrė kuklią iliuziją, kad ten, didžiajame pasaulyje, esama tikrų menininkų, tikrų asmenybių, tikrų didelių idėjų ir begalinė laisvė bei džiaugsmas kurti ir atrasti.

Tačiau svarbiausią įtaką, augant mažame mieste, mano manymu, daro supanti erdvė ir sutikti žmonės, kurie tą erdvę ir tą alkaną bręstantį protą ima maitinti. Pačiam atsitiktinai užklysti į šiuolaikinio šokio, avangardinio džiazo ar tarpdisciplininio meno renginį nėra jokių šansų – tokie dalykai ten tiesiog nevyksta. Niekada. Kaip neseniai parodė Lietuvos šokio informacijos centro atliktas tyrimas, mūsuose apstu ir už Anykščius didesnių miestų, kuriuose per visus 30 Nepriklausomybės metų nebuvo parodytas nė vienas šiuolaikinio šokio spektaklis. Į tokius reiškinius tave kažkas turi sąmoningai įtraukti. Su manimi ir mano broliu visą mūsų brendimo laikotarpį būtent tai nenuilsdami darė mama ir tėtis. Mes nuolat važiuodavome į geriausius dramos spektaklius, parodas, koncertus Vilniuje ir Kaune. Taip dar besimokydama mokykloje pamačiau Gintaro Varno „Hedą Gabler“, Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir daugybę kitų. Esu už tai amžinai dėkinga. Man atrodo, ugdymas muzika, teatru, daile ir literatūra prilygsta aristokratiškam auklėjimui.

Mūsų namuose visada buvo labai daug knygų – kiek tik save atsimenu, nuolat brūžindavausi palei jų nugarėles ir bandydavau įsivaizduoti, kokie pasauliai jose slepiasi. Dar ir dabar atėjusi pas žmogų į svečius pirmiausia susipažįstu su knygų lentynomis ir tik tada pereinu prie gilesnio pokalbio su šeimininku. Lygiai kaip rašytojas Jorge’ė Luisas Borgesas, aš taip pat įsivaizduoju, kad rojus bus tam tikra bibliotekos atmaina. Buvau kokių penkerių, kai kartą išdrįsau išsitraukti vieną iš mamos knygų ir pasislėpusi tualete ją atsiverčiau bei pabandžiau skaityti. Ir – o dievai! – aš iš esmės supratau, kas ten buvo parašyta! Puslapiai buvo primarginti žodžių, kuriuos galėjau perskaityti. Tai man buvo atradimas.