Tomas Kiauka

A posteriori: pradedančiojo laiškas Karaliaučiaus profesoriui Immanueliui Kantui

Mielas Immanueli, ketinu nusižengti tavo kategoriniam imperatyvui – elgtis su žmogumi kaip su tikslu sau, o ne su priemone tikslui, – nes jei visi taip elgtųsi, liktum, tavo paties žodžiais tariant, kaip „daiktas savyje“, dūlantis bibliotekų lentynose. Apie tokius mes ne ką težinome, nebent tik tiek, kiek ir kaip jie mums pasirodo. Dauguma į geresnį pasaulį išėjusiųjų kuo puikiausiai įkūnija tavąją Ding an sich – daikto savyje – apibrėžtį, bet tik ne tu – kuris viena ar kita proga ima ir pasirodo. Taigi nesunku nuspėti, kad ketinu tave panaudoti kaip priemonę tikslui, nes kaip tik šiandien tokia proga ir yra.

Spėju, kad pradžioje norėtumei išgirsti, kaip ir kada tave prisimename. Štai tavo gimtajame Karaliaučiuje – tiesa, dabar jis vadinasi kitaip – yra tavo vardu pavadintas universitetas. Deja, kiek siekia mano kuklios žinios, tuo gerosios naujienos apie tėviškę ir baigiasi, o blogosios prasideda. Neseniai mačiau tokį FB reportažą apie Rusijos tarybinę armiją, kuriame buvai išvadintas buržujumi ir Tėvynės išdaviku, rašiusiu įtartinus veikalus apie protą ir kitus neaiškius dalykus. Matai, ne visi tave mėgsta ir gerbia, nors nebūtinai žino, kas esi ir ką nuveikei – toks tas mūsų laikų bruožas – kuo mažiau žinai, tuo tvirtesnė nuomonė. Įsivaizduoju tavo nuostabą klausantis tokius svarstymus. Nesistebėk, nuo tavų laikų čia daug kas pasikeitė, ir Karaliaučius jau nebe toks, koks buvo, ir jis jau nebe Prūsijos karalystės pasididžiavimas. Geriau neklausk, kas ir kaip, nes reikėtų daug pasakoti, o ir tai, ką išgirstumei, vargu ar pradžiugintų – apie tai gal kitą kartą.

O štai Klaipėdoje tave mini tik geruoju. Nors niekada čia nesi buvęs, visgi turėtumei žinoti atokiausią Rytprūsių miestelį prie Baltijos jūros, nes kaip ne kaip, o tavo prosenelis kilęs iš čia. Nors ir žavėjaisi lietuvių kalba, vis dėlto abejoju, ar tau patiks išgirsti, kad kai kurie vietiniai nori tave paversti lietuviu. Pabandyk suprasti. Pasirodo, suklydai galvodamas, kad tavo protėviai iš Škotijos, ogi ne – patys vokiečiai archyvuose susekė, kad jie kilę iš Kantvainių kaimo, o ir Klaipėda čia pat. Tačiau nepainiokime dviejų dalykų: jei ir būtum paverstas lietuviu, tai dar nereiškia, kad tave skaitys. Ir tavo vardas, labai pasistengus, gali įgyti prekinio ženklo savybių, o tai žada atnešti šiokios tokios naudos, kaip tuoj pamatysi. Bet kokia nauda iš tavo Grynojo proto kritikos studijų? Ne tik kad nėra tam laiko – jis visai kitaip teka nei tavo laikais; nėra lengva atrasti ir proto apraiškų, taigi trūksta tyrimo objekto, tad ką ten kritikuoti? Na, bet grįžkime prie temos, apie proto transformacijas dar pakalbėsime. Klaipėdoje yra tavo vardo gatvė, nuo šiol bus ir tavo vardo biblioteka, ir kaip tik tai tapo akstinu atsirasti šiam laiškui, argi ne puiku? O geriausiai Klaipėdoje tave populiarina tokia viena, mūsiškai kalbant, knaipė – „Herkus Kantas“. Taip taip, ne Immanuelis Kantas, o Herkus Kantas, čia nėra jokios klaidos, veikiau toks tapatybinis hibridas iš Herkaus Manto ir tavęs, taip sakant, „du viename“, norint sujungti du nusipelniusius šiam kraštui veikėjus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tavo vardas nugalėjo – visi sako, einam į Kantą, o ne į Herkų ar Mantą. Baro žinovai dar pajuokauja, kad Herkaus Kanto lankytojus galima suskirstyti į kantofilus, kantologus ir kantofobus. Skamba, ar ne? Kartais vienam ir tam pačiam lankytojui tenka patirti visas tris santykio formas, žiūrint, kokio pobūdžio komunikacija buvo, bet nesigilinkime, svarbu, kad mūsų Klaipėdoje tavo vardas gyvas ir pagerbtas.

Visgi jei kalbėtume ne apie vardo garsą, dėl kurio rungiasi ne vien lietuviai, daugeliui tavo gyvenimas šiandien atrodytų kone bausmė: griežta dienotvarkė, punktualumas, kas dieną tas pats per tą patį, jokių kelionių – visą gyvenimą praleidai tame viename mieste – bent jau tokie gandai apie tave. Jokio draivo anei vaibo, kaip pasakytų šiuolaikinis jaunimas.