Pastarųjų metų mokslinė fantastika, pavargusi spausti ką originalaus iš kelionių laiku ar erdvėlaivių karų, griebiasi naujo šiaudo – į technologijas nukreipto radikalaus pesimizmo. Pastarasis, rodos, įkvėptas dviejų esminių prielaidų: pirma, technologijos yra didysis mūsų priešas, antra, karą prieš šį priešą mes jau pralaimėjome, tik dar nespėjome to įsisąmoninti.

„Televizija yra tikrovė, o tikrovė yra mažiau negu televizija“, – Davido Cronenbergo filme „Videodromas“ (Videodrome, 1983) sako vienas veikėjų. Tuomet režisierius siūlė tarsi iš medijų teorijų lauko ištrauktą išvadą – televizijos kultas neprivertė žmonių tikėti netikrais dalykas, bet transformavo pačią tikrumo sąvoką taip, kad ši skirtis nebeteko turėtos prasmės.

D. Cronenbergo „Videodromą“ ar „eXistenZ“ (1999) galima laikyti kone šiuolaikinės kino mokslinės fantastikos technofobijos pradininkais. Tai nebuvo nei pirmi, nei patys sėkmingiausi technologijų kuriamos apokalipsės pranašai – juk ir Jameso Camerono „Terminatorius“ (The Terminator) išėjo vos metais vėliau, 1984-aisiais. Tačiau nors „Terminatoriaus“ robotai-žudikai pražudė žmoniją ir visą pasaulio grožį, jie neištrynė tikrovės ribų ir neįsismelkė į žmogiškumo esmę, skirtingai nei D. Cronenbergo versija.

Šiandien išpopuliarėjo mokslinės fantastikos filmai, nebūtinai iliustruojantys apokalipsę, bet krapštantys būtent šią žaizdą – technologijų iš mūsų neva atimtą mąstymą bei kūną. Tačiau, kaip dažniausiai nutinka, kai kas nors daroma išnaudojant žiūrovų baimes, galutinis rezultatas ne tik nepadeda reflektuoti technologijų keliamų iššūkių, bet kaip tik palaiko mūsų užstrigimą prie pigių stimulų ir dirbtinio cukraus.

Šią liepą Lietuvos kino teatruose rodytas Granto Sputore’ės „Roboto vaikas“ (I am Mother, 2019) – kone chrestomatinis minėto pesimizmo pavyzdys. Jame Lietuvos vertėjų iš pavadinimo išfiltruota Motina yra robotas, uždaroje technologijų tvirtovėje auginantis Dukrą (akt. Clara Rugaard). Pasaulis už namo sienų, Motinos teigimu, užkrėstas žmonėms mirtinu virusu, todėl ji namuose Dukrą mokys visko, nuo bio­logijos iki filosofijos, kol ši, subrendusi tobula ir teisinga, galės padėti užauginti 60 tūkst. vaikų embrionų, užšaldytų tvirtovės rūsiuose.

Savotišką idilę sudrumsčia į namus įsiveržusi Moteris (akt. Hilary Swank), kuri papasakoja Dukrai, kad jokio viruso nėra, o lauke pilna robotų-žudikų, ir galiausiai Dukra sukyla prieš Motiną. Sakytumei, nieko naujo.

Tačiau esminė baimė atsiskleidžia pačioje pabaigoje, kai, kaip ir kiekvienas apkvailinti žiūrovą norintis filmas, „Roboto vaikas“ pateikia siužeto posūkį (twistą). Motina ne tik melavo apie virusą, bet už sienų siaučiantys robotai-žudikai iš tiesų su ja yra vienas ir tas pats intelektas, sunaikinęs žmoniją vardan tobulesnės jos versijos, kurios Ieva turi tapti Dukra.

Tikrasis siaubas nebėra vien sugriauti miestai ar karo sąlygomis gyvenantis paskutiniai žmonės – tikrasis siaubas tai, kad žmonija, jei ji dar atgims, bus sukurta ne pagal Dievo, o pagal Roboto atvaizdą. Tai tokia triuškinanti technologijų pergalė, kad sunaikinama net laisvos valios idėja.

Analogiškas baimes įkinko praėjusių metų Leigh’o Whannellio trileris „Patobulinimas“ (Upgrade, 2018), iki šiol karaliaujantis nelegaliuose parsisiuntimų puslapiuose. Jame į automobilio avariją patekusiam Grėjui (akt. Loganas Marshallas-Greenas) implantuojama jo paralyžiuotą kūną kontroliuoti padėsianti kompiuterinė sistema. Ši turėtų būti ištikima pagalbininkė, bet netrukus pasirodo, kad valdymą perėmus šimtus kartų už žmogų protingesniam intelektui žmogaus proto jam nebereikia.

Pusantros valandos apsimetęs, kad padeda šeimininkui, robotas galiausiai atskleidžia kortas – atvirkščiai, tai šeimininkas padėjo jam įgauti vis daugiau kontrolės, pašalinti visus priešus ir įvaldyti kūnišką pavidalą. Toliau – jau pažįstamas siužeto posūkis: avarija filmo pradžioje, pasirodo, buvo implanto sugalvotas planas. Technologijų triumfas ir vėl įvyko iškart, tik žmogus to nepastebėjo.

Arba pirmąjį sezoną tiesiog šlovintas serialas „Vakarų pasaulis“ (Westworld, 2016–…), kuriame žmonėms leidžiama atvykti į robotų-kaubojų miestelį ir ten pašaudyti, pagerti bei paprievartauti. „Vakarų pasaulio“ gyventojai nesupranta, kad jie netikri, bet nuskriausti žmogaus ir norėdami negalėtų – tokie jau tie algoritmai. Tik, žinoma, sistema lūžta ir jos kūrėjai stengiasi kažkaip suvaldyti įsisiautėjusius robotus. Kol nepasirodo, kad, ak, ir jie patys yra robotai. Dar vienas netikėtumas seriale, kurio vertę ir kuria būtent dažni siužeto posūkiai.