Kadras iš rež. Agnèsės Varda filmo „Bastūnė“ (Sans toit ni loi)
Silvija Butkutė

Keturios kelionės namų link

Kalbama, kad 9 dešimtmetyje Prancūzijoje akivaizdžiai padaugėjo autostopu keliaujančių merginų. Šis reiškinys buvo taip plačiai paplitęs, kad įgavo naujo socialinio fenomeno statusą, o jo herojės imtos vadinti „jaunosiomis klajoklėmis“. Kino kritikų pastebėjimu, tokio neįpareigojančio gyvenimo būdo tendencijos pranašystę galima įžvelgti dar 1985 metais pasirodžiusiame belgų kilmės prancūzų režisierės Agnèsės Varda filme „Bastūnė“ (Sans toit ni loi). Ir nors šis rašinys yra skirtas įlysti į dokumentinio kino festivalio širdį, prieš leidžiantis į kelionę po dokumentikos pasaulį, pirmiausia noriu Jus supažindinti su charizmatiškąja Mona.

Režisierė A. Varda yra labai unikalios kinematografinės kalbos kūrėja, troškusi savo darbuose sujungti dokumentinę realybę ir, tuo pačiu metu dvejodama jos objektyvumu, papildyti filmų naratyvus įtaigiais fikciniais elementais, įkvėptais literatūros, asmeninių patirčių ir požiūrio. Filmo „Bastūnė“ sukūrimo priešistorė byloja, kad režisierė, automobiliu skrosdama Šiaurės Prancūziją, sustodavo ir pavėžindavo jaunąsias keliautojas, iš kurių išpažinčių gimė, jos pačios žodžiais tariant, „filmas apie laisvę ir purvą“.

„Bastūnė“ fragmentiškai pasakoja po Prancūziją keliaujančios merginos Monos (akt. Sandrine’a Bonnaire) istoriją. Pagrindinės filmo herojės charakterį geriausiai apibrėžia originalus prancūziškas filmo pavadinimas „Sans toit ni loi“, kurio pažodinis vertimas būtų „Be stogo arba įstatymo“. Tokią Moną galite ir įsivaizduoti: tvirtai į žemę įsispyrusią kojomis, su cigarete dantyse, įžūliai ir atsainiai besielgiančią. Jos laisvė kvepia Prancūzijos provincijos oru, dygiais vynuogynais, striuke, maskuojančia fizinio nuovargio tvaiką, ir pavargusių batų oda (nes žmogiškosios odos ant kulnų likę nedaug). Monos istorijoje daug klausimų. Herojės paveikslą galima piešti tik iš pokalbių su nepažįstamaisiais: metusi nemėgstamą darbą, mokslus, ji pasirinko keliauti. Nors žodis „bastūnė“ kuria neigiamą konotaciją, viso filmo metu neapleidžia nuojauta, kad ši akiplėšiška, tačiau kartu ir pažeidžiama mergina bastosi ne be priežasties – nuo kokios praeities bėga, ant ko pyksta, koks jos klajonių tikslas?

Vienas Monos kelionėje sutiktų keistuolių, buvęs filosofas – ožkų piemuo, pranašaudamas liūdną merginos baigtį, primygtinai jai siūlo gyventi sėsliai: „Duosiu tau pastogę, žemės sklypą, galėsi auginti bulves“. Tačiau ji atšauna, kad „šampanas kelyje geriau“. Netrukus Mona vėl ištiesusi nykštį stovi šalikelėje prieš visus nepatogiausius pasaulio klausimus: korupciją, karą, diskriminaciją, negalias, smurtą ir kitas neteisybes, naiviai pasikliaudama savo intuicija keliauti ten, kur veda akys.

Jau dešimtmetį vykstantis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ nutranzavo ilgą kelią: per tiek laiko išaugo, sustiprėjo ir atskleidė dokumentinio kino galią keisti žmones. Kiekvienais metais festivalis turi skirtingus prioritetus ir idėjas, o šiemet startavo su šūkiu „Realybė keičiasi“. „Nepatogaus kino“ programa suskirstyta į 7 temas, aprėpiančias: dokumentinio kino naujienas, festivalių favoritus, diskriminacijos ir aplinkosaugos temas, buvusių Jugoslavijos šalių dokumentiką, Kambodžos režisieriaus Rithy Panho retrospektyvą, edukacinio pobūdžio kiną jaunimui. Seansų metu kino salės tamsoje išjautus tiek tikrų skirtingų gyvenimų ir analizuojant patirtus įspūdžius, mintyse susiformavo dar viena asmeninė tema, sujungusi keletą festivalyje mano matytų filmų. Dar pamenate Moną, kurios istoriją trumpai papasakojau pradžioje? Žinau, kad ji man čia nepritartų ir už savo spėjimą susilaukčiau keiksmų lavinos, bet, regis, šiemet „Nepatogiam kinui“ ir jo herojams labai pakeliui su mūsų bastūne. Realybė kasdien keičiasi, bet viena išlieka – visų mūsų keliai ir klystkeliai traukia ten, kur namai.

Žymos: