VAIKAI ANT DVIRAČIO (Children on Bicycle), 2012 Mišri technika, instaliacija. Penangas (Malaizija)
Raminta Stravinskaitė

Zach

Kiekvienas miestas, net atokiausi jo užkaboriai, pulsuoja energija, sugeria nuotaiką, saugo istoriją ir įtraukia žmones. Miestų istorijos dažniausiai pasakojamos žodžiais, bet kai jas ant pastatų sienų ima „rašyti“ gatvės menininkai, pilki statiniai atgimsta ir praskaidrina kasdienę rutiną. Juk tikrai bent kartą jūsų žvilgsnį prikaustė piešinys (tiesa, greitai subjaurotas grafitininkų) ant „Lietuvos“ kino teatro sienos Vilniuje arba visai neseniai pagyvėjęs „Kauno įvairių tautų kultūros centro“ pastato kampas. Savo idėjas ant jų įkūnijo pasaulyje vienu geriausių gatvės menininkų vadinamas ERNESTAS ZACHAREVIČIUS.

„Nieko nėra pastovesnio už laikinumą“ – šis posakis puikiai apibūdina lietuvių menininko kūrybą. Įspūdingi jo kūriniai puošia įvairių šalių miestų sienas, tačiau vieną dieną atsiradę, kitą – lengvai gali būti nutrinti, nugriauti, uždažyti. Kūrinių nykimą bėgant laikui E. Zacharevičius suvokia kaip natūralų vyksmą: „Manau, gatvės menas yra žavus tuo, jog jis keičiasi ir nyksta kartu su miestu, kuriam priklauso.“

Ernestas nepaiso įrėminančių taisyklių ir nebijo eksperimentuoti, vienintelis pastovus dalykas jo darbe – nuolatinės naujų idėjų paieškos. Ant sienų ištapyti vietos gyventojai ir realūs objektai – dviračiai, motociklai, netgi autobusai – meistriškai sujungiami dinamiškose kompozicijose. Taip išnyksta ribos tarp tapybos ir erdvinių instaliacijų bei architektūros, išryškinama sienos „drobės“ ir miesto kraštovaizdžio sąveika.

Menininkas įsitikinęs – jo kūriniai yra esamu momentu užfiksuota kasdienybė, o ne sudėtingas pasakojimas. Visi darbuose vaizduojami personažai atkeliauja iš realybės – gimsta iš nuotraukų, padarytų vietose, kuriose jis gyvena ir lankosi: „Stengiuosi specialiai nerežisuoti veiksmo ir pagauti natūralias emocijas“. Tad kūryba yra spontaniškas ir gyvas santykis su aplinka, bendruomene bei kultūra.

E. Zacharevičius gimė 1986 m. Vilniuje, 2005 m. baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o 2009 m. – vizualiųjų menų studijas Londono Midlsekso (Middlesex) universitete. Paklaustas apie pasirinktą kelią, jis atvirauja: „Vienuolikos metų pradėjau lankyti meno mokyklą. Iki to laiko niekada nemąsčiau apie karjerą – buvau per jaunas. Baigęs mokslus taip pat apie tai negalvojau, nes menas tiesiog buvo tai, ką aš visada dariau. Niekada neabejojau, jog buvau ten, kur ir turėjau būti. Mintis, kad turėčiau siekti kitokios specialybės, buvo juokinga.“

2012 m. Ernestas savo darbus pristatė Penango Džordžtauno festivalyje (George Town Festival, Malaizija) – ir nuo tada menininko gerbėjų auditorija ėmė sparčiai augti. Netrukus po sėkmingo pasirodymo Penange E. Zacharevičius savo darbais papuošė ir kitus Malaizijos miestus.

2014-aisiais vienoje Penango salos apleistoje autobusų stotyje kūrėjas pristatė pirmąją asmeninę parodą „Menas yra šiukšlės / šiukšlės yra menas“ („Art Is Rubbish Is Art“), kurioje buvo eksponuojami niekada iki to laiko nematyti kūriniai, žadinantys žmonių suvokimą apie jų aplinkos grožį, randamą netikėčiausiais pavidalais.

Lietuvis gatvės menininkas savo darbų „perskaitymo“ krypties niekada nediktuoja, leidžia žiūrovui pačiam interpretuoti: „Aš kuriu momentus, neegzistuojančius kokioje nors konkrečioje aplinkoje, palieku atvirą erdvę žiūrovui, kad jis pats ją užpildytų ir suprastų mano darbus, nebūtinai žinodamas viską apie mane ir kūrinį.“

Drąsūs ir unikalūs kūrybiniai sprendimai, ambicingi darbai Ernestą išgarsino kaip vieną originaliausių ir labiausiai atpažįstamų gatvės menininkų bei šiuolaikinio meno kūrėjų pasaulyje. Jo darbus eksponavo žymiausios JAV, Europos ir Pietryčių Azijos valstybių galerijos.

Menininkai – laisvi žmonės. Šiuo metu E. Zacharevičius gyvena Malaizijoje, Penango saloje. Tik ir ten jis ilgai neužsibūna – mėgaujasi laisve ir daug keliauja, sustodamas prie pasaulio miestų pastatų sienų, kad jas papuoštų unikaliomis istorijomis.

Parengė Raminta Stravinskaitė