VIDAS POŠKUS

Kaip tapyboje pavaizduoti sielą? Vytauto Tomaševičiaus atvejis

Dar senovės egiptiečiai ar graikai mums įdiegė – o mes, ypač po Descartes’o (Dekarto), tuo tikime (net nesvarbu, kas esame – ateistai ar krikščionys, budistai ar indiferentai), kad žmogus yra sudarytas iš kūno ir sielos. Na, gal ne sielos, o dvasios – bet čia jau svaresnių argumentų pateiktų koks nors spiritistas arba bent jau Zbigniewas Herbertas.

Prisiminkime jo opusą apie širdį („Serce“): „Visi žmogaus vidiniai padargai yra pliki ir glodūs. Plikos kepenys, žarnos, plaučiai. Tik širdis turi plaukus – rudus, tankius, kartais labai ilgus. Tai nėra gerai. Širdies plaukai trukdo kraujotakai kaip dumbliai. Dažnai juose veisiasi kirmėlės. Turi labai mylėti, kad iš artimo širdies plaukų rankiotum tuos mažus ir judrius parazitus“ (iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Ališanka). Ir nors kokio Prometėjo laikais siela glūdėjo kepenyse, mes juk esame romantikai, kažkelintoji postromantikų ar neoromantikų karta, tvirtai žinanti, kietai įsitikinusi, jog siela glūdi širdyje. Tad čia jau neliktų naudotis elementariu silogizmu ir teigti, jog jeigu širdis yra plaukuota, tai ir jos gyventoja siela pasižymi tankiu gauruotumu.

Vytautas Tomaševičius ne tik vaizduoja kūną, bet ir įvaizdina sielą. Leiskite paaiškinti, kodėl kūnas yra vaizduojamas, o siela – įvaizdinama! Tai juk elementaru – menininkas kūną mato. Tad naudodamas tapybines išraiškos priemones jis šį ir pavaizduoja. Kiekvienu konkrečiu atveju kūnas būna kitoks. Štai, kad ir moteris (kliaunamės paties V. Tomaševičiaus įvaizdžiais) skendi ramybės, ekstazės, liūdesio, sąmyšio, melancholijos ir kitokiose būsenose. Tai pirmiausia lemia tam tikrus spalvos pokyčius (juk kalbame apie tapybą) – vienur ji „citriniškai“ gelsva, kitur – „rožiškai“ raudona, „salotiškai“ žalsva ir panašiai. Turbūt į tuos koloristinius pokyčius galima žvelgti per simbolizmo prizmę, tačiau bent man tai primena kadaise asmeniškai turėtą žiedą – Kaziuko mugėje, o gal sendaikčių parduotuvėlėje prekijas aiškino, jog tas daiktas sugeba reaguoti į emocines būsenas. Ir iš tiesų, jo korpusas buvo padengtas tokiu emaliu, kuris keisdavo spalvą (turbūt veikiamas kūno ir oro temperatūros) – praktiškai kaip V. Tomaševičiaus personažai ir koloringi (šiukštu ne kaloringi!) jų fonai.

Tad natūralu, kad ten, kur tapytojas V. Tomaševičius vaizduoja fizinius pavidalus, ten ir šmėžuoja (iš tiesų – švyti) kūnai. Visas unikalumas slypi tame, kad menininkas įvaizdina sielas ar bent jau kažkokias dvaseles (minėtieji egiptiečiai juk mums pateiktų platų jų sąrašą – nuo Ka iki Ba). Remiantis „herbertišku“ postulatu apie dvasinį plaukuotumą, nėra sudėtinga identifikuoti Vytauto kompozicijose įvaizdintas sielas – tai tie iš juodų, tamsių linijų sudaryti organizmai, keičiantys siluetus. Vienur tai – žmonės, net keli, kitur – siūlų kamuolius primenančios masės, o dar kitur – visiškai amorfiniai dariniai. Tokios turbūt ir yra sielos pagal aristoteliškąją klasifikaciją (augališkosios, gyvūniškosios, žmogiškosios). Beje, nejuokaudamas galiu pastebėti, kad mano močiutė sapnuose nujausdavo artimų žmonių mirtis būtent regėdama juodus siūlų kamuolius – gal tai ir yra žmogiškosios sielos? Bet tokią mintį suponuoja V. Tomaševičiaus darbai…

Žinoma, galima spekuliuoti, kad bet kuriame paveiksle (ar vizualiajame mene) esama dviejų lygmenų santykio (kartais – dailaus bendradarbiavimo, kitais atvejais – žiaurios priešpriešos) ir V. Tomaševičiaus tapyba čia nėra išskirtinė. Vis tik būtent šio menininko atveju tai ypatingai ryšku, tiesiog radikaliai aišku. Galima sakyti, jog tokio išsikristalizavimo priežastis slypi autoriaus kūrybinėje strategijoje. Ši apibūdintina teatrališkojo realizmo ar buitinės scenografijos kategorijomis. Menininkas tiesiog fiksuoja gyvenamąją aplinką – „bytovuchą“ su rutiniškais interjerais, kasdien regimais kraštovaizdžiais, netgi nuolat šmėžuojančiomis moterimis (žurnaluose, gatvėse, virtuvėse). Tame slypi gera dramatizmo dozė ir būtent todėl, it kokio alcheminio distiliavimo proceso metu, čia ypatingai raiškiai atsiskiria ne tik materija (kūnas), bet ir „psichė“, tiksliau – siela arba dvasia.