Vytautas Barkauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka. © LMIC
ZITA BRUŽAITĖ

Vytauto Barkausko nutolusio laiko muzika

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio praėjo pakankamai laiko, kad tuometinius įvykius (šiuo atveju – muzikinius) vertintume iš nuotolio. Sakoma, kad žvilgsnis iš beveik pusės amžiaus perspektyvos jau gali naujai sužadinti klausos, emocinių įspūdžių receptorius, lyginant su tuo, ką išgirdome neseniai. Todėl šiuose puslapiuose norėjosi įrašyti vieną iš vyresnės kartos autorių – akademinės muzikos kompozitorių, senjorą Vytautą Barkauską (g. 1931). Paminėsiu bent vieną šios atrankos kriterijų: jis yra vyriausias iš dabartinių žinomų lietuvių muzikos avangardistų žiedo, kurį sudaro Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras ir Osvaldas Balakauskas. Įvairiuose lietuvių muzikos istorijos šaltiniuose gausu įžvalgų, tyrinėjimų apie pastaruosius autorius. Tiek atskirai, tiek trise jie yra tarsi savo laiko naujovių epicentras, tuo tarpu Barkausko figūra – tai sušmėžuoja, tai vėl atgimsta, tačiau dažniausiai – atskirai… Toks nuošalumas nėra atsitiktinis. Į muzikos sritį Barkauskas atėjo iš matematikos mokslų ir, regis, neapleisdamas skaičių, loginio mąstymo kompozitorius išlieka labai komunikatyvus, meistriškai valdo emocines temperatūras. Tačiau jis netapo unikalios sistemos autoriumi, tik sėkmingai atkartojo, renovavo bei suliejo pirmtakų naudotus „ėjimus“.

Ir visgi – taikinyje Vytautas Barkauskas, kurio pavardę lietuvių ir kitų šalių smuikininkai išmoko išgirdę jo „Partitos“ smuikui solo; šią muzikinę kompoziciją nuo 1970-ųjų pasaulyje garsina Gidonas Kremeris. Penkios kūrinio dalys – Praeludium, Scherzo, Grave, Toccata, Postludium –įprasmina sąsajas su Renesanso, baroko ar klasicizmo meno principais ir galiausiai atsiremia į ekspresionistinį žodyną. 1976-aisiais, po „Partitos“ atlikimo „Mozartwoche“ festivalyje „Salzburger tageblatt“ rašė: „Bisui Kremerio atlikta lietuvių kompozitoriaus Barkausko „Grave“ ir Toccata“ atvėrė naują, kupiną įtampos, tiesiog animalistiškai pašėlusią atlikėjo dvasią. Tai publikos daliai, kuri mėgsta tik Mozartą ir nieko daugiau, kūrinys buvo tarsi gydomasis šokas“. Pats autorius apie savo kūrinį sako taip: „Mano „Partita“ – tai XX a. šokių siuita, kurioje rėmiausi labiausiai pasaulyje paplitusių šokių – rumbos, bliuzo, begino – intonacijomis bei charakteriu“. Jo nuostabai (sakosi to niekada nesitikėjęs!), šis kūrinys choreografo Rafaelio Bonachela’o dėka atgimė kaip šokio kompozicija „Irony of Fate“, kurios premjera įvyko 2004-aisiais tarptautiniame Madrido „Day of Dance“ festivalyje.

Ką byloja Barkausko kūrinių pavadinimai? Juk būtent jie, anot Umberto Eco, yra interpretacijų raktas. Duetissimo, fragmentai, septynios numerinės simfonijos, trio concertante, intermezzo italiano ir kiti autoriaus pasirinkti pavadinimai rodo jo polinkį į konkrečius žanrų, formos modelius. Tai leidžia daryti prielaidą apie kompozitoriaus prielankumą grynųjų žanrų, kurių klausydamasis nesi įspraudžiamas į menininko fantazijų rėmus, estetikai. Šimto trisdešimt aštuonių opusų ir apie dviejų šimtų kūrinių autoriaus populiarumą lėmė XX a. komponavimo sistemų koreliavimas su koncertiškumo ir atpažįstamų žanrų idėjomis, itališkos, prancūziškos, vokiškos muzikos elementais. Dėl to jo muzikos kūriniai yra vertinami atlikėjų, drauge su jais sėkmingai keliauja po pasaulį.

Čia derėtų pažymėti, kad, lyginant su kitais dabarties kompozitoriais, Barkauskas pirmauja pagal kūrinių leidybos rodiklius, o tai yra kiekvienam autoriui itin svarbus jo muzikos sklaidos liudijimas. Šio autoriaus muzika puikiai tinka nagrinėjant asketiškus ir ekspresyvius, intuityvaus ir racionalaus prado muzikinio teksto raiškos modelius, kuriuose atpažįstamos archaikos ir modernizmo, baroko koncertiškumo ir avangardo, lietuviško ir kitatautiško mąstymo bei muzikinės kalbos poros. Barkausko kūryba, radikaliai pakitusi septintame dešimtmetyje, išlaikė savo veidą iki šiol: emocionalumas ir kontrastas yra pagrindiniai kūrinio katalizatoriai. Tačiau jo užsimėgavimas patetikos ir herojikos simboliais sukuria „pakeltos intonacijos“ skambėjimą, todėl didingesni kūriniai (oratorijos, simfonijos) sudaro deklaratyvumo įspūdį, kurį autorius dar labiau paryškina savo epigrafuose, kūrinių anotacijose (fonas „aukštyn“, „žmogus“, „kova“, „pergalė“ ir pan). Tokie Barkausko „įduoti“ simboliai kažin, ar šiandien daug kam gali patikti, ypač – jaunajai klausytojų kartai.

Žymos: