Vytautas Stulpinas | Eilėraščiai

bus tau keltis

Su aušra pakaitom
bunda ežeras ir atkrantė.
Pusryčiai – valtyje,
lyjant bejėgiui lietui.

Bus tau keltis anksti,
dangstytis –
išeisi taip pat, kaip buvai
čia atėjęs.

Brėkštant vakarui,
akmenys ima rasot.

Bus tau delnas
paremti smakrui,
kas jau buvo,
ir buvo ne sykį
tame kambary,
kur mėlynas
laikrodis – lyg tilvikas.

Laiptų pakopos
vis žemyn,
kas kartą ilgesnės
saulėlydžio rusnės.
Nelyginant marška
smaliukės sode
ir už jo,
o sodas – bežemis.

Bus tau keltis anksti
trumpais,
netvirtais žingsniais.

lošėjas iš horizonto

Vegai V.

Netikėtai
išsiskleidžia skėtis
nuo saulės.
Tviskant takui ramiam vandeny,
sustoji ties ežero slenksčiais.
Netoliese
Žemasis skveras,
keista išimtis,
nuosekli įvairovė
užginto laiko.

Suklusęs pakeli akis –
barzdoti atšlaimo medžiai
ir skraidančios skruzdės.

Užginto dangaus krituliai,
kaip miela iš Jūsų pusės.

Suklusęs pakeli akis –
vieni seniausių debesų.
Pjūkladančiuos
miškuos uncija
varpo dūžių.

Akmeninė tvora,
akmeniniai namai.
Namo sienos
kaip riedulių kelias.
Didelės vazos lauke –
taip pat iš akmens.

Miraklio erdvės
pabiri kietuliai –
išvykėliai ir klajūnai.
Vienas
kertinių lošėjų
iš horizonto.

Žymos: