Prie Perkūno namo sėdi Alfreds Stinkuls su draugu iš Latvijos, stovi Džyza (kairėje) ir kiti Kauno hipiai. 7-asis dešimtmetis. Nuotrauka iš Vlado Rukšos archyvo
Rita BANY

Vladas ir Alfredas – vyručiai iš kito pasaulio

Kai pirmąkart pamačiau Vladą su Alfredu, jie atrodė panašūs kaip broliai, o vidumi buvo tikri sielos dvyniai. Apie 1981-uosius, būdama „-niolikos“, netyčia atsidūriau pas Šibonius (keramikas Šibas dar buvo vedęs Loretą), kurie gyveno antrajame smetoninio namo Laisvės alėjoje, šalia Soboro, aukšte. Ten „tūsinosi“ hipiai. Klausėsi Johno Coltrane’o „Love Supreme“, paskui kažko linksmesnio, gal Jimo Morrisono, visi šoko. Mano būsimasis vaikinas, laikydamas aukštai kaip damą, „valsavo“ su taburete. „Kodėl jis šoka su kėde?“ – stebėjausi tada.

Vladas, įspūdingais, pilkais, storais, beveik pakinklius siekiančiais plaukais, šoko su panele, o latvis Alfredas, toks pat ilgaplaukis, kažką kalbėjo latviškai ir raitė įspūdingus ūsus. „Gėlių vaikai“ mane apžavėjo, tiesiog pakerėjo – nieko panašaus iki tol nebuvau mačiusi. Jie buvo kitokie: dailūs ir įstabūs savo atsainumu. Skambėjo nekasdieninė muzika, susirinkusieji gurkšnojo arbatą, vyno tada niekas negėrė, ore tvyrojo ekstazė. O gal tik man taip regėjosi, nes rijau šokančiuosius akimis, tiesiog žiaumojau, tokie jie buvo neįprastai laisvi, puikiai apsirengę: su džinsais, ant pirštų – žiedai, lyg popiežių ir kardinolų, tik sidabriniai, išgraviruoti latviškais, baltiškais ornamentais. Vladas ir Alfredas tuomet atrodė patikimi ir globėjiški vyručiai, bet visai iš kito pasaulio. Tokia buvo mūsų pirmoji pažintis – akių kontaktas.

Tą pirmąjį kartą tiesiog praradau amą, ir, žinoma, kritinį protą. Vyresnių hipių kompanija mane apstulbino savo paslaptingumu, sužavėjo ir jų merginos ilgais sijonais, pasipuošusios odinėmis plaukų juostelėmis, apyrankių gausa: grupė juokavo ir laisvai jautėsi, visiškai nevaržomai kraipėsi, šoko kas sau. Varžiausi, nedrįsau kalbėti, tarsi būčiau į Versalį patekusi piemenaitė. Loretos Šibonienės butas aukštomis lubomis, su smetoniniais sienų lipdiniais atrodė tikrai prašmatniai, o hipiai priminė laisvės siekiamybę gūdžiu sovietmečiu, kai buvo galima išvykti vien į Sąjungai priklausiusias respublikas ir tik tyliai kuždėti apie apie išsiveržimą iš jos..

Kauno hipių elitas tylią apstulbusią merginą (mane) pastebėjo: jaunuoliui, šokusiam su taburete, palikau savo telefono numerį. Taip susipažinau su E. Jo draugas buvo Vladas Rukša. Kitą kartą E. mane pakvietė į pasimatymą prie Kauno pilies. Pasirodo, ne mane vieną. Jo jau laukė tokia L. – būsima žinoma tekstilininkė. Ir taip mes trise važiavome pas Vladą klausytis muzikos. Jis gyveno Žemės ūkio akademijos miestelyje. Pamatęs trejetą visai nenustebo. Tą vasaros pavakarę gėrėme arbatą iš jo nužiestų dubenėlių ir klausėmės Marianne’os Faithfull. Turėjome marias laiko. Tūnojome „amžinajame dabar“. Šokome, apsvaiginti prikimusio dainininkės balso. Man toji plokštelė labai patiko, tad vis prašiau dar ir dar. Ir kaip Vladas tada nesudrožė to vinilo? Nepailsdami šokome ir klausėmės muzikos, persimesdavome vienu kitu žodžiu ir su šeimininku. Vlado balsas skambėjo jaunatviškai, linksmai. Jau tuomet jis buvo vegetaras, praeidamas pro šalį skaniai kvepėjo žolynais. Keista, E. buvo įsimylėjęs L., o ši – Vladą. Tačiau Vladas turėjo žmoną D. Ji visur dalyvaudavo, bet man atrodė labai griežta. Tokia buvo mano pažintis su Vladu ir Alfredu; kaip tolimos giminaitės, kuri jautė ir tebejaučia neišskiriamiems draugams simpatiją.

Vėliau keletą kartų su Kauno hipiais važiavome į Rygos turgaus dienas, apsilankyti Vlado bičiulio Alfredo namuose, ten pašėlti. Alfredas man labai patiko, ypač jo erelio nosis ir hipiški drabužiai. Abu tiek šokome, kad mano marškinėliai net permirko; pamenu, jis vonioje davė savo švarius. Viskas buvo labai tyra, jokio flirto, tarsi būtume belyčiai angelai ar indėnai, trypiantys ritualinius šokius.

Susitikimų ir bendrų „tūsų“ būta ir daugiau, tik jie nebedarė tokio įspūdžio kaip pirmąjį kartą. Gerokai vėliau, Vladui gyvenant Kalifornijoje, jis draugiškai priėmė mane paviešėti. Dvi savaites praleidau Los Andžele, lankiausi ir Vlado su Alfredu įkurtoje baltiškoje krautuvėlėje. Hipiška draugiškumo ir bičiulystės aura mane susupo į saugų kokoną. Esu dėkinga likimui, Vladui, ir, aišku, jo draugui už pažintį. Jie galėjo nepraverti burnos, bet jų buvimas, energija jau savaime kažką reiškė; gal sąžiningą, nekompromisinį buvimą? Bičiulių paslapčių ir gyvenimo išminties purslų užtiško ir ant manęs. Vienas toks gaivus lašas, tai pažintis su Liudu Truikiu – menininku, mistiku ir okultistu. L. Truikys buvo Kauno legenda, pogrindyje skaitė ponios Blavatskajos (Jelena Petrovna Blavatskaja) raštus, žavėjosi Vydūnu. Vladas save laikė žymiojo scenografo ir tapytojo mokiniu. Vlado dėka taip pat susipažinau su pogrindžio literatūra: viduramžių mistiko Mokytojo Ekharto (Meister Eckhart) raštais, japonų zen meistro Daisetsu Teitaro Suzuki budistinėmis apybraižomis.

Apie paslaptingas ir tragiškas Vlado ir Alfredo asmenines istorijas, „hipiavimo“ ir laisvės kovas (probėgšmais) sužinojau daug vėliau; jos nebuvo romantiškos.

Vladą – aukštą laibą vyrą ilgais, pečius siekiančiais plaukais, visada džinsuotą, balta išminčiaus barzda – iš matymo žinojo ir atsimena dauguma senųjų kauniečių. Jo tėvai buvo tremtiniai, pats Vladas gimė Rusijoje, Permės srityje 1953-aisiais. Augo Kauno centre, Ožeškienės gatvėje, todėl pažinojo centro jaunimą, jau septintojo dešimtmečio pradžioje sekusį vakarietišku gyvenimo būdu: jie augino ilgus plaukus, nešiojo džinsus ir buvo nepatenkinti sovietine santvarka. Vladas natūraliai įsitraukė į alternatyvų hipių judėjimą. Vakarietiška muzika, kavos gėrimas, „tranzavimas“, užsienio roko radijo stočių klausymas iki paryčių buvo jų kasdienybė.

Vlado manymu, septintojo dešimtmečio pabaigos ilgaplaukiai okupantų santvarkai priešinosi išsisukinėdami nuo tarnavimo kariuomenėje, šaipėsi iš sovietinės darbo liaudies. Jie niekada nebuvo sistemos sraigteliai ir neliejo prakaito dėl „komunizmo tikslų“. Hipiai tai darė demonstratyviai, gana arogantiškai. Beje, Kaune susidariusi nuomonė, kad tuometinis madingas jaunimas dažniausiai gurkšnodami kavą sėdėdavo kavinėje „Kava-ledai“ arba vaikštinėdavo po Laisvės alėją, burdavosi Muzikinio teatro sodelyje, kur susidegino Romas Kalanta, tačiau dalis, visai atvirkščiai, mažai kur rodydavosi, buvo susikūrę savo pasaulį, erdvę, į kurią ne bet ką įsileisdavo, ir ten tikrai dvelkė Vakarais. Vladas ir jo bičiuliai priklausė pastariesiems. Jie rinkdavosi atokiai, dažniausiai vieni kitų namuose; nešlifavo Laisvės alėjos ir nesėdėdavo kavinėse. O jei netyčia pasirodydavo, tai praeiviams atvipdavo žiaunos: jie spoksodavo į Vladą kaip į manekeną ant podiumo, demonstruojantį visai ne sovietines madas.

Vladas pasakoja: „Man patiko nepriklausomi žmonės. Jonelio, Leščiaus, Džyzos, Taunio, Gryno ir daugelio kitų ilgaplaukių gyvenimo stilius stipriai kirtosi su tuometine vyraujančia prisitaikėliška aplinka. Vidurdienį Žaliakalnyje galėjai sutikti basą Jonelį, išsidraikiusiais plaukais einantį pirkti pieno, nes jis ką tik, po ilgo roko radijo laidų klausymosi, pakilo iš miego, kai tuo tarpu darbo liaudis pačiame „komunizmo statybos“ įkarštyje plušo fabrikuose.