fbpx

VILTIS KAIP STEBUKLO SĄLYGA

EGLĖ PETREIKIENĖ

„Reikia turėti drąsos, – mąsčiau žvelgdama į vėjuoto vandenyno pakrantės plynes, įrėmintas grandine plikų kalnų. – Drąsos viską pakeisti, paimti gyvenimą į savo rankas ir perkelti į kitą, išsvajotą platumą.“ Tarpmiestinis autobusas užsukdavo į kiekvieną miestelį, kartais stabtelėdavo prie kokio milžiniško kaktuso, vidury „niekur“, išleisdamas vieną ar prigriebdamas kitą keleivį. „Hola!“ – nusišypsodavo įlipdami, regis, taip nerūpestingai, nors nesunku nuspėti, kad už kiekvienos šypsenos rastum po rūpestį, už kiekvienos įdegusio veido raukšlės – po istoriją, nebūtinai laimingą.

Važiavome į svečius pas tokių istorijų „rinkėjus“ ir nepralenkiamus pasakotojus – Jurgą Baltrukonytę ir Algį Kriščiūną, kuriems prieš septynerius metus Fuerteventūros sala tapo antraisiais namais, o vietiniai ispanai – kaimynais, draugais ir… prisiimto iššūkio herojais. Bet apie keistas užduotis – šiek tiek vėliau; iš pradžių susipažinkim, jei dar nesate jųdviejų sekėjai feisbuke. Jurga Baltrukonytė – žurnalistė, kultinių žurnalų jaunimui redaktorė, rašytoja, knygų vaikams ir paaugliams bei biografijos „Džordana Butkutė. Prarastas rojus“ autorė. Algis Kriščiūnas – muzikantas, fotografas, iliustratorius, tapytojas, eseistas ir trumpų apybraižų meistras.

Viena fantazija biografinių knygų tema

Šiek tiek nustembu sužinojusi apie D. Butkutę. „Labai gera knyga, Jurgos rašyta kartu su Džordana gulint lovoje, – dar labiau nustebina Algis. – Tuo metu dainininkė išgyveno juodą periodą, kurio ji dabar nelinkusi prisiminti. Jurgai teko pas ją važinėti iš Vilniaus į Kauną. Nuvažiuoja, o Džordana tuo metu guli be nuotaikos, netgi, sakyčiau, be sveikatos. Kad sukurtum gerą knygą, turi kalbėtis. Tekdavo įsitaisyti šalia.“

Jurga tuo metu buvo „Panelės“ redaktorė. Užėjus biografinio žanro madai, žurnalo leidėjams kilo mintis išleisti knygą apie D. Butkutę. Rašytoja prisimena atostogavusi Brazilijoj, kai sulaukė leidyklos direktoriaus pasiūlymo: „Buvo puiki nuotaika, saulė, skanus maistas. Paskambino ir klausia, ar galiu ir noriu parašyti apie Džordaną. Yra žvaigždžių, apie kurias nieko nežinai. Buvau girdėjusi vienintelę jos dainą „Vienas namuose“. Mane tiesiog pagavo tos būsenos, kai jūra iki kelių.

Pagal sutartį buvo numatyta 10 susitikimų. Tuo metu dainininkės karjeroje atsivėrė kūrybinė duobė, atlikėja nekoncertavo. Jurgai labiau rūpėjo asmenybė nei jos muzika. Biografinė medžiaga, kurią ji užsirašė, iš tiesų buvo unikali. Džordana be galo ryški, turinti labai turtingą žodyną, vartojanti juokingus, keistus palyginimus. Jos gyvenimas pilnas vingių, nuolydžių ir pakilimų. Tai kartu ir drama, ir komedija. „Duok Dieve kiekvienam rašyti tokią nenuobodžią biografinę knygą, – sako Jurga. – Tuo metu, kai jau buvau atidavusi rankraštį leidėjams, dainininkės gyvenime įvyko perversmas: ji susipažino su dabartiniu savo vyru Elegijumi. Nusprendžiau dar kartą su jais pabendrauti ir nuvažiavau į Elegijaus tėvų sodą. Džordana, kaip visuomet graži, pasipuošusi, pasitempusi. Namelis su širdele buvo lauke. Morkas ir burokus raunantys kaimynai stebėjo apvaliom akim, kaip ji, avėdama aukštakulnius, gracingai eina per sodą į suklypusį medinį lauko tūliką… Tai buvo įspūdingas vaizdas. Man pasisekė, kad mano herojė tokia spalvinga, – teigia rašytoja. – Knyga buvo labai populiari, tiražas kartotas tris kartus.“

– Ar imtumeisi biografinės knygos apie Algį? – klausiu Jurgos, nors provokuoju abu.

– Gal ne. Tegul pats rašo. Jam puikiai sekasi.

– Žodį valdote abu. Algi, kada pradėjai rašyti? Nuo pat jaunystės? Kūrei eiles?

– Baikit. Kas to nedarė? – šis numoja ranka. – Eilėraščius kūrėm visi.

– Algis rašo dainų tekstus savo grupei, – patikslina Jurga, – o dabar FB postus. Aš niekada neeiliavau.

– Man atrodo visiškai natūralu: visi kažką rašo, kuria, – nesureikšmina dainų autorius. – Aš gi neparašiau knygos. Neturiu apie ką.

– O apie Jurgą rašytum? – neatstoju. – Įdomus žmogus, ryški asmenybė.

– Jūs norite šeimą išskirti? – juokiasi potenciali herojė.

– Jei būtų galima parašyti taip, kad nesubyrėtų šeima… – svarsto Algis. – Turi papasakoti stipriai, kad skaitytojui būtų įdomu. O tam, apie kurį rašai, „stipriai“ gali būti skausminga. Nekalbu apie krūvą įžeidimų. Tiesiog yra dalykų, kuriuos labai gerai žinau, ir iš jų tikrai sudėliočiau gražią knygą. Tačiau negaliu naudotis savo slaptomis žiniomis. Pavyzdžiui, Džordana nepasakojo savo slapčiausių išgyvenimų – pasidalijo tuo, ką, jos supratimu, buvo galima atskleisti.

– Be to, su ja visi tekstai buvo derinami, – priduria Jurga.

– Rašydami vienas apie kitą jūs nederintumėte? – toliau provokuoju.

– Nepavyktų to padaryti iki gyvenimo galo, – šypsosi ji, – arba išsiskirtume bederindami.

– Man būtų „dzin“, – pasiduoda jis, – rašyk tu ką nori.

– O man nebūtų! Rašydama įsiknisčiau, įsijausčiau dar kartą į kokius nors baisius dalykus, ir tada viskas… Mes nesame ramūs.

– Galėtumėte kaip Ilfas su Petrovu kartu sukurti bendrą knygą… – garsiai mąstau.

– Aš dar noriu paskaityti, o ne rašyti, – Algis padeda tašką šioje fantazijoje.

Juodu pasiguodžia, kad persikėlus į Kanarus vis sunkiau rasti tinkamų knygų. Kraustantis iš lietuviškų į ispaniškus namus pirmoji užduotis buvo pergabenti savo biblioteką. Tai gana sudėtinga skrendant tik su rankiniu bagažu – jis visą laiką būna pilnas knygų. Šiai porai, regis, nieko daugiau nereikia – nei madingų drabužių, nei brangių daiktų – tik jų. Miestelyje yra du nemaži knygynai, turintys daug puikios literatūros ispaniškai, bet angliškų leidinių juose beveik nėra. Anot Algio, būtų smagu įvaldyti ispanų kalbą taip, kad galėtų laisvai skaityti, bet kol kas tai labiau primintų darbą nei malonumą.

Kalbėdama apie savo profesinio kelio pradžią Jurga prisimena jaunystėje turėjusi du pasirinkimus – dvi sritis, kurios ją tuo metu domino, – mediciną ir žurnalistiką. Pastaroji laimėjo, neatbaidė nė tėvų argumentai ar jų draugų dukros, baigusios žiniasklaidos mokslus, o dirbančios valytoja, pavyzdys. Jurgą medicina žavėjo visų pirma todėl, kad jos mama dirbo gydytoja Reanimacijos skyriuje, į kurį suplaukia patys sudėtingiausi, įdomiausi atvejai, ten susikaupia kone visos problemos. „Kiekvieną vakarą grįžusi po budėjimo ji pasakodavo, kokius ligonius atvežė, kas jiems nutiko, kaip gaivino, kaip dabar jaučiasi. Vėliau klausinėdavau, kaip ta liga vystosi, ar gerėja. Atsimenu, kai susirgdavau, mama mane pasiguldydavo į reanimaciją. Taip jai būdavo paprasčiau mane slaugyti, kokią lašelinę sulašinti. Tuomet prisižiūrėdavau visokių atvejų, prisiklausydavau ligonių istorijų. Nenuostabu, kad ši tema man visuomet buvo labai labai įdomi.“

Pradedu suprasti, iš kur toji nuoširdi rašytojos empatija onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimoms: šiais metais Jurga išleido terapinių pasakų knygą „Viskas bus gerai, arba Liuka robotų karalystėje“.

2019-01-25