Galima ir netgi reikia kalbėti apie Lietuvos ir Lenkijos kultūrinius ryšius. Apie tai daug kas šneka ir diskutuoja, iš kitos pusės – net ir tylint-nutylint arba sąmoningai ignoruojant, tie santykiai neišvengiamai yra, buvo, bus ar tiesiog būtų. Panašiai kaip egzistuoja Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Baltarusijos, netgi Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio kultūriniai santykiai. Skambės ganėtinai fiziologiškai, kai kam netgi vulgariai, tačiau šiuos santykius galima vaizdžiai palyginti su santuokine vyro ir moters sąjunga. Čia pastebėsiu, kad sąmoningai nutylėjau Lietuvos ir Latvijos kultūrinius ryšius. Apie šiuos būtų galima kalbėti kaip ir apie anuos, gal netgi dar daugiau bei išsamiau (juk esame su latviais broliai ir seserys!). Šiuo atveju esama vieno BET. Tas BET labai paprastas ir elementarus. Jeigu baltiški dalykai yra lygiaverčiai (tegul mūsų tautiečių netgi daugiau, tačiau kraujo, genų ir kalbos giminaičiai kartais lenkia gilesnėmis kultūrinėmis tradicijomis – vis tik nesileiskime į svarstymus apie istorines kolizijas), tai santykiai su kitais kaimynais yra kiek kitokio – „išbalansuoto“ pobūdžio. Tuos didžiuosius mūsų kaimynus pavadinkime drambliais, o save (be jokių savikritikų, tiesiog kliaudamiesi fiziniais parametrais – muselėmis). Arba juos – aktyviais, mus – pasyviais. Tai nėra absoliučiai tikslu, ne visai net ir korektiška, tačiau tam tikro tiesos grūdo esama. Štai, sakykime, gudai. Su jų kunigaikštytėmis tuokėsi mūsų pagoniškieji valdovai (per bendrystę ir motinišką pieną karžygiai perėmė daug rytietiško mentaliteto požymių), iš artimųjų kaimynų – rytinių slavų – paveldėjome tokius sakralius žodžius kaip Kūčios arba Velykos. Rusija, okupavusi metams ne vieneriems ir net ne vienam dešimtmečiui, Vilniuje paliko Aleksandro Puškino paminklą, Kaune – fortus, taip pat miegamuosius chruščiovinius bei brežnevinius rajonus visuose be išimties miestuose ir net bažnytkaimiuose. Vokiečiai praturtino (ką ten praturtino – praktiškai pagimdė!) tautinę kulinariją su visais tais baumkuchenais, cepelinais, karbonadais ir šniceliais. O Lenkijos kultūrinis indėlis į Lietuvos kultūrą yra stačiai neišmatuojamas ir neaprėpiamas… Bet mūsų santykis su didesniais kaimynais kažkuo primena smurtaujančio vyro ir mylinčios žmonos santykius. Tas muša ar psichologiškai prievartauja, nes kitaip negali (silpna nervų sistema, menkas intelektas etc.), o ana leidžiasi, nes yra priklausoma nuo piniginės arba įpročių…

Bet pradžioje, idant niekas manęs neapkaltintų nacionalinės savivertės griovimu ir istorijos klastojimu, pastebėsiu, jog lietuviai savo kaimynams taip pat yra davę be galo, netgi be proto daug. Antai, baltarusiai, tegul ir ne oficialiuoju, valstybiniu lygiu, iki šiol naudoja mūsų Vytį (nors ir teigdami, jog tai mes, „lietuvasai“ ir „žmudai“, esame nušvilpę ne tik jų „Pagonią“, bet ir šlovingą istoriją). Rusams dar prieš šimtmetį padovanojome didįjį Jurgį Baltrušaitį (kurį patys nelabai pripažįstame bei norime žinoti). Vokiečiai savo ruožtu gali džiaugtis ne taip seniai turėję netradicinės seksualinės orientacijos ir baltiškos kilmės Berlyno merą Klausą Wowereitį. Lenkai taip pat mums yra gerokai „skolingi“ – jeigu ne dėl Czesławo Miłoszo, tai bent dėl Juzefo Pilsudskio ar tuo labiau Jogailos. Juk, kaip primena metraštininkai, užkuriomis vakaruosna nuėjęs Gediminaitis ilgėjosi daug ko: maisto, medžioklių, pirtelių, galop – lietuviško nuoširdumo.