Šilkverpis – vienintelis prijaukintas vabzdys. Laukinėje gamtoje jo nėra.

Enciklopedija

– Prisikėlusieji. Paskutinio teismo darbininkai, – puikiai supratau, ką jis turi galvoje, tačiau apsimečiau, kad nesuvokiu, nes norėjau išgirsti, kas toliau. – Tai žmonės, vagiantys iš mirusiųjų kapaviečių. Arba įsilaužiantys į rūsius, kad iš ten pagrobtų savo auką. Darbelis ne baltarankiams, misteri Frankenšteinai.

– Tačiau jis būtinas, sere. Nė kiek tuo neabejoju.

Tokį dialogą galime perskaityti Peterio Ackroydo romane „The Casebook of Victor Frankenstein“, kuris pasirodė prieš dešimtį metų ir nesulaukė ypatingo dėmesio. O gaila. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl.

Pavadinimas pateikia mums puikų anglų literatūros (ir gyvenimo) akroidizavimo atvejį: nenuilstantis autorius jau spėjo perrašyti tiek Charleso Dickenso „Mažąją Doritą“, tiek Goeffrey’io Chaucerio „Kenterberio pasakojimus“, tiek Iaino Sinclairo poemą „Lud Heat: A Book of the Dead Hamlets“ apie niūrųjį architektą satanistą Hoksmurą (Hawksmoor), tiek pustuzinio poetų bei dailininkų autobiografijas ir netgi surezgė netikslumais užburiančią viso Londono miesto istoriją (o po Londono papasakojo apie Temzės upę ir apie visą Britanijos salyną). Tuomet britų parduotuvių lentynose pasirodė jo knyga apie „anglų“ (!) vaiduoklius, tad galima sakyti, jog Ackroydas privatizavo ir dalį nematerialiosios teritorijos: 2017-aisiais jis parašė Londono LGBT biografiją, o galiausiai pradžiugino publiką Anglijos istorijos penkiatomiu. Šį nenuilstantį literatūros darbininką domina viskas, ką vadiname „tamsiausiais gyvenimo puslapiais“. Jo herojai – vizionieriai, mistikai, laisvamaniai, konvencijų pažeidėjai ir, žinoma, tamsiausius atspalvius mėgstantys knygiai. „Knygos“ ir „tamsa“, „popierius“ ir „juoduliai“ sudaro „The Casebook of Victor Frankenstein“ esmę. Ackroydas pasiima klasika tapusį Mary’ės Shelley kūrinį ir nepaprastai kruopščiai jį perrašo – net pasakotoją palieka tą patį. Tačiau galų gale Mary’ės Shelley istorija apie monstrą, sukurtą įžūlaus nūdienos Prometėjo, tampa detektyvu, įgauna netgi istorinio pasakojimo pobūdį, nes Frankenšteinas bendrauja su Byronu, su daktaru Johnu Williamu Polidoriu ir, beje, su abiem sutuoktiniais Shelley’iais. Tačiau svarbiausia – kas kita: prie esminio, du amžius siekiančio Vakarų kultūros siužeto prisišlieja praėjusio šimtmečio ketvirtasis dešimtmetis.