fbpx

Vandens formai suteiktas Auksinio liūto pavidalas

Gediminas Jankauskas

Venecijoje baigėsi 74-asis kino festivalis, kartu su Berlynu ir Kanais sudarantis svarbiausių kino švenčių (arba „A“ klasės kino festivalių) triadą.

Truputis istorinių faktų

Festivalis įsteigtas 1932 m. diktatoriaus Benito Mussolinio valia. Tada dučė aktyviai parėmė kunigaikščio Giuseppe’ės Volpio iniciatyvą papildyti nuo XIX a. pabaigos Venecijoje rengiamą menų bienalę „Tarptautine kino meno ekspozicija“ („Esposizione Internazionale d’Arte Cinematografica“), iš kurios ir išsirutuliojo pirmojo pasaulyje tarptautinio kino festivalio tradicija, o Lido salą jau daug metų rudenėjant užplūsta kinematografininkų desantai.

Pirmajame kino festivalyje, pavadintame tiesiog Mostra, nebuvo konkursinės programos ir žiuri, o geriausiais išrinkti filmai, už kuriuos balsavo pati publika. Tokio „referendumo“ būdu išaiškinti pirmieji nugalėtojai.

1937 m. pagal architekto Luigio Quagliatos projektą pastatyti prabangūs Kino rūmai, į kuriuos persikėlė svarbiausi festivalio renginiai. Po karo sąjungininkai šią buveinę buvo „okupavę“ savo reikmėms, todėl filmai keletą pokario metų rodyti kino teatre „San Marco“ ir istoriniuose Dožų rūmuose.

Antrojo pasaulinio karo metais festivalis nevyko, o karui pasibaigus viskas ne iš karto sugrįžo į savo vėžes. Bet netrukus padėtis stabilizavosi, ir Mostra susigrąžino savo reputaciją.

Pagrindinis Venecijos kino festivalio prizas – paauksuota sparnuoto liūto statulėlė – vadinama Auksiniu šv. Morkaus liūtu (jo pirmtakė iki 1942 metų buvo Mussolinio taurė). Sidabriniu liūtu žiuri gali apdovanoti geriausią režisierių. Pagal griežtą Mostros reglamentą filmas, įvertintas Auksiniu liūtu, negali būti nominuojamas Volpio taurei, kurią pelno ryškiausių vaidmenų atlikėjai. Marcello Mastroiannio prizu apdovanojami debiutuojantys aktoriai, o prizas „Osella d’oro“ („Auksinė moneta“) skiriamas už techninius pasiekimus – visų pirma už operatoriaus meistriškumą.

„Mažojo žmogaus“ problemų sprendimai

Šiemet Venecijoje, žinoma, netrūko ir naujausių Holivudo filmų, ir amerikiečių kino žvaigždžių. Bet čia bent atidarymo dieną nerodomi „Žmogaus voro“ ar „Karibų piratų“ tipo komerciniai hitai. Festivalį pradėjo režisieriaus Alexandre’o Payne’o fantastinė tragikomedija su ryškiu satyrinio grotesko prieskoniu. „Susimažinimas“ (Downsizing) pateikia dar nematytą pinigų ekonomijos programą, kurią testuojanti modernių technologijų korporacija pagal norvegų mokslininkų metodą siūlo žmonėms susimažinti – tada ir poreikiai gerokai sumažės. Taip bus bandoma išspręsti kasmet aktualėjančias maisto produktų krizės, ekonomikos kolapso ir senkančių energijos resursų problemas. Eksperimento reklamoje viskas atrodo pasakiškai: sumažintų žmonių rezervatas turi tapti prie lemtingos ribos atsidūrusios žmonijos išsigelbėjimu ir artimiausios ateities pasaulio modeliu.

Susigundęs perspektyva tapti šios naujos nuostabios tikrovės pionieriumi, susimažinimo operacijai pasiryžta terapeutas Polas Safranekas. Bet, kaip ir reikėjo tikėtis, liliputų šalyje negalima pasislėpti nuo pasaulio skersvėjų. Labai greitai tarp mažųjų žmogelių ima reikštis visos ankstesnio gyvenimo ydos ir išryškėja naujos bėdos: pavyzdžiui, kaip spręsti visiems aktualią nelegalių migrantų problemą ir ar gali mažiau suvartojantis ir mažiau mokesčių sumokantis pilietis turėti tokias pačias teises, kaip eksperimente nedalyvaujantieji? O kaip kovoti su terorizmu? Klausimų keliama tikrai daug, tačiau jų koncentracija greitai išsisklaido ilgos trukmės siužete, o pats kūrinys sustoja pusiaukelėje tarp aktualios satyros ir politiškai korektiškos antiutopijos.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Mattas Damonas vaidina ir filme „Suburbicon“. Sunku išversti šį pavadinimą, nes jis sudarytas iš dviejų žodžių suburbia ir panopticon: pirmasis reiškia priemiestį, o antrasis – dar XVIII a. britų filosofo ir socialinių problemų teoretiko Jeremy Benthamo pasiūlytą totalaus sekimo principu veikiantį tobulą kalėjimą. Scenarijų garsūs broliai Coenai parašė dar 1986 metais, vėliau siūlė pagrindinį vaidmenį suvaidinti George’ui Clooney, bet tada aktorius atsisakė, o dabar šį kūrinį režisavo. Ilgokas delsimas filmui išėjo į naudą – jis pasirodo tada, kai Amerikoje vėl kyla galinga rasizmo banga, šluojanti Pilietinio karo didvyrių paminklus ir drebinanti taip ilgai tvirtintus demokratijos pagrindus.

Scenarijus pagrįstas tikrais 1957-ųjų įvykiais, kuomet į Levitauno miestą Pensilvanijos valstijoje atvykę Viljamas bei Deizė Majersai tapo pirmąja afroamerikiečių šeima, apsigyvenusią sterilioje baltaodžių kaimynystėje. Jau pirmąjį vakarą prie naujakurių būsto susirinko keli šimtai protestuotojų, kurie mojavo Konfederacijos vėliavomis, ragino neprašytus svečius nešdintis ir padegė ant durų prikaltą kryžių. Kadangi vietinė valdžia nesiėmė jokių veiksmų, patriotiškai nusiteikę gyventojai ryžosi patys šią problemą išspręsti.

2017-10-21
Tags: