Akustinis prieglobstis – „tylos salė“ – buvusiame kino teatre „Ruhepol Centralkino“ Lince, Austrijoje © Linz09
Zita BRUŽAITĖ

Vabzdžių žingsniais paskui Ramūną Motiekaitį

Kartais prie knygos, paveikslo ar nudilusio namo kampo mus priveda atsitiktinumas, o kartais idėjų pamėtėja ir pasirinkimų link nukreipia aplinka. Pasirinkimai mus lydi visą gyvenimą, o kūrybos pradžioje jie autoriui nejučia tampa įkvėpimo šaltiniu. Tokie apmąstymai privedė prie kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio muzikos ir jo estetinio pasaulio. Antai kūrinyje „Light on Light“ (2004) trombonui ir styginių kvartetui, trumpai anonsavęs muzikinės kompozicijos „įrankius“ (aktualesnius muzikos profesionalams ar tyrėjams nei klausytojams), jis ieško gilesnių kūrybinės gijos užuomazgų, klausdamas: „… Kokie dar būtų inspiracijos šaltiniai ir potekstės? Arabiškų rašmenų tatuiruotė ant vieno atsitiktinai sutikto žmogaus peties, pašnabždėjusi šį pavadinimą? Pirmapradis šaltinis, šviesa, virstanti daugiaplaniu, fragmentišku mirgėjimu? Ar noras virtuoziškesnės, aktyvesnės ir tokiu būdu atlikėjus bei publiką maloninančios muzikos?” Ką byloja minėtų klausimų tirados? Tai, kad atsakymai visada slypi kažkur „aplink tiesą“. Supranti, kad nė vienas jų, vos tik įgarsinamas žodžiais, nėra tikslus ar baigtinis, o tik bandantis įsirėminti labiau apčiuopiamais prasmių ženklais.

Jei pereidami prie R. Motiekaičio muzikos pasiryžtume trumpam atsiplėšti nuo visur mus lydinčio hedonistinio fono ir jaustume nenumaldomą naujų bei netikėtų pažinimų alkį, drįsčiau teigti, kad R. Motiekaitis ir jo sukurti muzikos puslapiai būtų taikliausias šūvis, lemiantis naujus (ar tiesiog – rečiau eksploatuojamus) potyrius mūsų girdėjimams. Taigi kokie klodai slypi šio autoriaus muzikoje, dėl ko dabarties žmogų kalbinčiau eiti paskui jį?

Žmogiškasis su formaliais akcentais R. Motiekaičio pristatymas galėtų atrodyti maždaug taip: išsilavinęs, neskubantis judėti ir kalbėti, mąstymą pasitelkiantis kaip neišvengiamą mankštos formą, todėl pasveriantis kiekvieną žodį ar mintį (net, regis, visiškai buitiniuose pokalbiuose), mėgstantis su bičiuliais ar profesionalais giliai panardyti „būties“ temomis; kompozitorius mokėsi chorinio dirigavimo Vilniaus konservatorijoje, studijavo kompoziciją Lietuvoje ir Norvegijoje, 2011 m. Helsinkio universitete apgynė daktaro laipsnį, pelnė Japonijos švietimo ministerijos paramą, dirbo tyrėju Musashino muzikos akademijoje Tokijuje, vėliau – Nanzano religijų ir kultūrų institute Nagojoje (Japonija). Bendrystė su poetais, dailininkais, šiuolaikiniais vizualistais R. Motiekaitį ne kartą atvedė iki ypatingų suartėjimų tarpsritiniuose projektuose (Baltijos šalių bienalė „ArtGenda’98“ Stokholme) ar unikalių kompozicinių sprendimų (multimedinis kūrinys „Mano iliuzijos garsas“ (2006) pagal Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai“ atrinktus kadrus; įgyvendintas kartu su vaizdo menininku Pauliumi Sluškoniu kameriniam ansambliui ir vaizdo projekcijai), paskatino rengti bendrus projektus su skulptoriumi Eimantu Ludavičiumi „Mobile 9“ (1997) elektronikai ir garso skulptūroms. Be to, R. Motiekaitis – iškiliausių tarptautinių festivalių, kompozicijos seminarų pas šiuolaikinės muzikos korifėjus Helmutą Lachenmanną ir György Kurtagą dalyvis.

Menas ir jo teorijos, muzikos kompozicija, estetika, istorija, filosofija, lyginamieji Vakarų ir Rytų diskursai – tai R. Motiekaičio veiklos aprėptys. Jį derėtų pristatyti kaip kompozitorių, humanitarinių mokslų daktarą, muzikologą, pelniusį daugybę premijų, apdovanojimų, iki kaklo panirusį į egzistencinių klausimų-atsakymų keliones, nuolat besimokantį iš kitų patirčių, knygų ir realių gyvenimų bei mokančio kitus bent trijose aukštosiose Lietuvos mokyklose – jauniems žmonėms jis brėžia muzikines, filosofines, Vakarų, Japonijos ir Rytų Azijos meno bei muzikos estetikos kryptis.

R. Motiekaitis priklauso nedideliam muzikos kūrėjų būriui, savo darbais neigiančiam XIX amžiuje išsikerojusias koncertiškumo nuostatas. Filosofinė pažiūra į garsą, jo tylų skleidimąsi, dar tykesnį prigludimą prie gamtos, namų aplinkos kompozitoriui tampa svarbesnė nei logiška kūrinio dramaturgija, baigtumas, klausytojų laukiamos kulminacijos ar suprantamos ir nuspėjamos ausiai melodijos, harmonijos. Atsigręžimą į tylą, piano dinamikos įvairovę, prislopintus ar vieną nuo kito nutolusius garsus ir jų pasklidimą erdvėje jis ne kartą yra įvardijęs viešumoje ar užkodavęs tarp eilučių savo kūrinių pristatymuose: „Visada mėgau klausyti ir stebėti iš didesnio atstumo. Tarsi būtų grojama bažnyčios gilumoje ar mus pasiektų tolimas žolės šlamėjimo, paukščių ar jūros garsas. Visada norėjosi, kad muzika būtų ne erdvę užvaldantis, monumentą joje pastatantis, bet didesnę, ją apgaubiančią erdvę atveriantis menas. Erdvę, į kurią įsiklausome ir įsiklausydami jai priklausome…“

Žymos: