Urtė Karalaitė

Išalkęs prašalaitis laikas arba ir laikinumas sensta

Pirmą kartą švelnion akistaton su tikru Laikinumu stojau sužinojusi, kad drugeliai gyvena tik vieną dieną. Tarsi visuose kituose gyvenimo receptuose šio ingrediento tiesiog nebūtų pasitaikę. Keista, tačiau tuo metu, nors ir suvokdama mirties ir pabaigos egzistavimą gyvūnų (ir žmonių) pasaulyje, mirtį, gresiančią senatvėje, įsivaizdavau kaip kažkokio mistinio amžinojo gyvenimo vainikavimą. Drugelių realybė mane šokiravo: „Pala, pala, kaip – vieną dieną?“ Galvoje nesąmoningai kūrėsi žydro dangaus fone krintančių spalvotų drugelių vaizdiniai – laikinumo vadovėlio iliustracijos.

Esu iš tų baltųjų, kurie gimė nepasitikėjimo amžiuje, priekaištų šeimoje, užaugo konkurencijos kieme, ėjo į hierarchijos darželį, mokėsi perfekcionizmo pradinėje, baigė lūkesčių gimnaziją, studijavo negatyvumo ir neigimo universitete, dirbo vertinimo biure ir toliau ilgai ir tobulai gyveno.

Laikinumas, spėju, užaugo panašiomis sąlygomis, todėl visuomet jaučiau jam empatiją, nors jis ir nebuvo mėgstamas (o kaipgi?). Kieme jį vadino ačkariku, o darželyje jis visuomet privarydavo į lovą. Laikinumas buvo iš daugiavaikės šeimos, ten, žinoma, irgi užėmė nevykėlio kampą prie stalo, bet, kaip ir kaip būtų keista, jam geriausiai sekdavosi iškaulyti cigarečių blokų dėžes iš kioskininkių. Atrodydavo, kad jis tiesiog suuosdavo, kuriame skardos bunkeryje tuoj tuoj įsikurs laikinoji cigarečių prieglauda. Matyt, jį traukte traukė tas pažįstamas laikinumo kvapas.

Tam, kad pamėgtum šį keistuolį, turėjai stoti neišvengiamon akistaton su tiesos revolveriu (dar žinomu kaip „jei apie tai nekalbėsim, gal to ir nebus“). O kas gi norėtų, užlipęs ant stalo, susirinkusiai į šeimos balių giminei rėžti „laukiu nesulaukiu, kada mirsiu“ arba „kiek gi gali mano mylima žmona būti man ištikima?“ Niekas taip neišdrįstų, tad ir antipatijos Laikinimui niekas neslėpė. Atrodė, kad tuo metu saviapgaulės bakalaurus dalydavo tuose pačiuose kioskuose, prie pasenusių kramtoškių su lipdukais. Tačiau vis vien jas pirkdavom, nors skonis ir būdavo laikinas.

Kai buvau paauglė, viskam priešinausi. Tiesiog. Tada ir susimečiau su Laikinumu. Įsivaizduoji, tiesiog iš sportinio azarto, tiesiog tam, kad pasipriešinčiau standartui ir ką nors supykdyčiau. Pasirodė, kad sportinis azartas, kaip ir pyktis, taip pat laikini. Velniai rautų, tada įsimylėjau. Atrodė, jis tikrai geriau nei darželyje ir į lovą nebedarė, tiesą sakant, joje jam jau visai neblogai sekėsi. Tuomet, žinoma, per tūsą pamačiau jį su kita. „Ji man – niekas, – sakė, – ji tiesiog sielos sesė.“ Man jau buvo nesvarbu, meilė irgi pasirodė laikina.