Gintaras Bleizgys

Tramplinas – – Kupolai

Žalias stogas, žalias kupolas ir varinis kryžius.

Anksčiau niekada taip aiškiai nesu matęs šios Kojelavičiaus gatvėje įsikūrusios sentikių cerkvės. Vasarą ją užstoja vešlūs medžiai, žiemą, kai ryte (į darbą) arba vakare (iš darbo) važiuoju pro šią vietą, dažniausiai jau būna tamsu.

Šįryt, 2016-ųjų kovo 6 dieną, sekmadienį, pro dar belapių medžių šakas lyg pirmą kartą išvydau žalią cerkvės stogą ir žalią, variniu stačiatikių kryžiumi papuoštą kupolą.

Šalia cerkvės – veterinarijos gydykla.

Anksčiau irgi nebuvau atkreipęs dėmesio, kad šie du pastatai taip arti vienas kito. Veterinarijos gydykla – kone cerkvės kieme. Tokia medinė, didelė senoviška troba, apklerusi, pakrypusi.

Esame čia buvę su savo kalaitėmis Brukne ir Troja. Netoli namų ir gerokai pigiau negu kitur. Tik kažkaip šiurpulinga.

Viduj nėra jokio laukiamojo, todėl visi atvežusieji savo augintinius kantriai tūno automobiliuose. Įėjęs į gydyklą patenki į kitą laiką: sakyčiau, pokarį. Patalpose nedega šviesa, trobos langai nedideli, todėl erdviame kambaryje, kur gydomi naminiai augintiniai, visada prietema ir kažkokia migla.

Veterinaras lyg iš keisčiausių kino filmų – toks truputį pamišęs: labai šnekus, mylintis gyvūnėlius, užkalbantis dantį net patiems pikčiausiems ir tvirčiausiems šunims. Vaistus jis leidžia ne vienkartiniais švirkštais, kaip visose kitose gyvūnų gydyklose, bet senoviniais, tinkamais virinti.

Kažin, ar jis tuos švirkštus apskritai virina ir ar turi bent keletą jų komplektų. Man susidarė įspūdis, kad visiems šunims vaistus leidžia tuo pačiu švirkštu.

– Negali taip būti, – abejojo Ramunė.

– Galėtume pasiteirauti, – juokiausi, – bet veterinaras gali nesuprasti klausimo. O dėl vienkartinių švirkštų gal pasakytų: kokie dar jums vienkartiniai – ne žmonės juk čia, o šunys.

Neklausėme. Ir gal be reikalo čia žmogų apšneku. Svarbiausia tai, kad jo veterinarijoje gydomi gyvūnai stebuklingai sėkmingai sveiksta. Daug rečiau reikia eiti, daug mažiau vaistų leisti (jei lygintume su kitomis veterinarijomis), bet sveiksta tie augintiniai, ir viskas.

Gydytojas taip moka suleisti vaistus, kad šuo net nespėja suprasti, dar sugeba jį pražiodinti, apžiūrėti dantis, gerklę – atrodo, kad šunelį tiesiog užhipnotizuoja. O kaip jam patiko, kai papasakojau, jog mūsų Bruknė papjovė porą kačių.

– Taip taip, – sakė šypsodamasis, – kurtsharai šitą tai jau tikrai moka, turi savus metodus – tik krest, ir baigta.

Net pats nespėjau suprasti, kada jis ten su manimi kalbėdamas suleido kalei vaistus, tik, žiūriu, perbraukė spirituota vata per adatą ir pasidėjo ant stalo – tikriausiai taip dezinfekavo ir dabar jau galės tuo pačiu švirkštu leisti vaistus kitam šuniui (labai gali būti, kad čia tik paika mano fantazija).

Tik kalba, tik čiauška žmogus, tik sukasi, gydo. Ir pagydo. Sėkmė ar profesionalumas? – –

2016-ųjų kovo 12 diena.

Prie mūsų namo sparčiai daugėja varnų.

Jau vakar jos įsigudrino būriuotis aplink namus; šiandien – tikras varnynas.

Vaikštinėja sau būrys (suskaičiavau šimtą trisdešimt penkias; bene neturiu ką veikti, kad varnas skaičiuoju?) po pievelę gretimame sklype ir kažką vis lesinėja nuo žemės. Jau kelias dienas lyja, žemė po žiemos veikiausiai visiškai atšilo, tai gal kokie kirminai ir visokios lervos ten, dirvoje, ir tarp žolių kupstų atsibudo.

Varnos tarsi kokie kareiviai – išsirikiavusios eilėmis (beveik simetriškai) eina sau tepu tepu ir badzena žemę. Tik pakelia snapą, kažką gurkt, dar porą smūgių snapu į grumstą vienoje pusėje, kitoje, tada porą žingsnių į priekį, tada vėl kapt į kairę, į dešinę, į priekį, tik makt makt kažką.

Iš pradžių žiūrėjau pro langą, paskui apsirengiau ir išėjau į lauką.

Stovėjau ramiai, kol varnos apsiprato. Tada priėjau kiek įmanoma arčiau.

Jos manęs nebijo. Netgi atvirkščiai. Pamačiusios kvarkia kaip kokios varlės ir atstačiusios snapus eina artyn.

– Čia dabar, – sakau, – dar tik trūksta, kad imčiau jus lesinti.

Šit išrietė sprandą toks varniukas (lyg suprasdamas, ką sakau), taukšt taukšt snapu į žemę visai prie mano kojų, ištraukė kirminą, prarijo ir žiūri juoda dešine akimi, tarsi liepdamas trauktis iš kelio.

Tada priėjo dar vienas, trečias, paskui ir toks gerokai didesnis kranklys – visas juodas, apsipešiojęs, snapas pilkas.

Įdėmiau apžiūrėjęs paukščius netgi pradėjau abejoti, ar tikrai visi jie yra varnos. Vieni didesni, kiti mažesni, vieni visiškai juodi, kiti juodi su pilku, vienų galvos apvalios, pločio sulig visu kūnu, o snapai nedidukai, kitų – gerokai siauresnės už kūną, o snapai didžiuliai, pilkai rudi.

Tik švyst man prieš akis kelios varnos. Pažiūriu į viršų – ten, ant laidų, irgi kelios betupinčios, žiūri į mane iš viršaus išsprogusiomis akimis, kraipo galvas.

– Labas, – sakau.

O jos tyli. Nei krankt, nei šmarkt.

– Būtų gražu į svečius atskridus bent pasisveikinti, – nepasiduodu taip lengvai.

Jos atkakliai tyli – –