fbpx

Tarp puslapių

Kirill Kobrin

Kakavos pupelės, mokslininkų pirmąsyk aprašytos 1670 m., tūnojo paslėptos vienoje iš knygų iki pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kol senovinį foliantą atvertė kažkoks smalsuolis. Knygose – ir puslapiuose, ir tarp jų – visuomet galima šio bei to aptikti. Amžių amžius žmonės rašytinių ar spausdintų tekstų paraštėse palikdavo pastabų, o II–IV mūsų eros šimtmečiuose, kai ritinius pakeitė vadinamieji „kodeksai“ (kitaip tariant, įrišti tomai, kuriuos galima sklaidyti), knygos tapo daugelio skaitytojų paliktų daiktų saugyklomis.Komiškiausias radinys – į makulatūrą atiduotame Dumas tomelyje aptikta raudona dešimties rublių kupiūra, sovietmečiu sutuoktinio paslėpta nuo priekabios žmonos. Juokai juokais, tačiau ir šių eilučių autoriui devintąjį dešimtmetį pasisekė rasti į pirmąjį Lavisse’o ir Rambaud „XIX amžiaus istorijos“ tomą paties įkištą „raudoniuką“ (sic!), slėptą – ne, ne, visai ne nuo barningos sutuoktinės, o juodai dienai. Dešimties rublių slėpynės, dedant juos iš vienos kišenės į kitą, turi gilią prasmę: banknotas, atsidūręs tarp tekstų apie politinę, ekonominę ir socialinę Napoleono I laikų imperijos padėtį, buvo reikalingas, tačiau ne ypač. O džiugią radybų akimirką pinigai buvo visai pasibaigę, tad net nežinau, kam turėčiau būti už tokį stebuklą dėkingas. Sau? Lavisse’ui ir Rambaud? Akademikui Tarle’ei, redagavusiam sovietinio daugiatomio leidimą? O gal net pačiam Bonapartui? Juk kai sėdi kiauromis kišenėmis, tingiai vartydamas Napoleono Civilinio kodekso aprašą, ir netikėtai randi „raudoniuką“, lengva tapti įsitikinusiu Bonaparto šalininku. Saldžios patirties paskatintas nutariau, kad knygos – geriausias šeimos biudžeto seifas; asmeniniu Fort Noksu pasirinkau didžiulį italų dailės albumą „Nuo ekspresionizmo iki fovizmo“. Plonutis vokas, į kurį kas mėnesį sukišdavome atlyginimą, gulėjo tarp Otto Muellerio „Lenkų šeimos“ (nors iš tikro, atsižvelgiant į Naujojo Testamento motyvą, šeima, veikiau, žydų) ir to paties autoriaus žaviųjų čigonaičių. Visa tai kažką simbolizavo, tik iki šiol nežinau ką.

Nuo devyniasdešimt pirmųjų ant banknotų staiga gerokai padaugėjo nulių, o ir pačių popieriukų pagausėjo, tačiau galą su galu sudurti sekėsi vis prasčiau. Paskutinis posovietinės Rusijos dešimtmetis skendo kokčiai saldžiose lenkiško likerio padirbinių bangose, nuodingame pseudoamarete, „Ace of Base“ dainelėse, besiliejančiose iš kioskelių antiką menančiais pavadinimais – „Artemidė“, „Andromeda“, „Antigonė“, „Afroditė“ – ir prie jų iš televizijos besišliejančia „Izaura“. Hiperinfliacija išpūtė elgetiškus atlyginimus, ir vargšelis impresionizmas kartu su fovizmu nebeįstengė vykdyti Fort Nokso funkcijų. Stori vokai, pilni menkaverčių tūkstantinių, akivaizdžiai grasino puikiai įrišto itališko albumo nugarėlei, tad iždą teko perkelti iš dailės į muziką: iš knygos – į didžiulę plokštelių dėžę su Handelio „Concerto Grosso“. Jokia paslaptis, kad didžiojo vokiečio kūryba susijusi su Venecija, tad ant dėžės galima išvysti (ir dabar dar galima, nes šias plokšteles, kaip šimtus kitų, tampausi po visą Europą) Canaletto’o miestietiškus peizažus. Vadinasi, kuklus mano biudžetas niekur nuo vaizduojamojo meno nepabėgo, tik XX a. modernizmą iškeitė į XVIII a. peizažą. Kas kita, kad iždas pasitraukė iš knygų pasaulio ir raidžių galaktika buvo pakeista garsų visata. Mano finansai tirpte tirpo galingoje, iškilmingoje, didingoje ir labai švelnioje muzikoje.

2019-04-24