fbpx

Tadas Tručilauskas – specialiojo tapybos būrio karys

Kalbino Silvija Butkutė

„Paveikslo „Sip sis sip upon this melted ice that I brought from the top of the Alps“ („Gerki, sesute, gerki šį ištirpdytą sniegą, kurį parnešiau nuo Alpių viršūnės“) sumanymas tas, kad aš, būdamas geras brolis, atsikėlęs ryte užkopiau į Alpes ir deimantinėje taurėje dviem savo sesėms parnešiau tyro sniego. Juk tikėtina, kad jei būčiau jo ieškojęs čia, žemai, šis būtų užterštas. Tad paveikslas – lyg galimybė teleportuotis į idealų pasaulį. Tokių kūrinių serija galėtų būti praplėsta ir parduota aukcionuose, vėliau tie pinigai panaudoti medicinos srityje, prisidedant prie organizacijų, kurios valo vandenynus ir kuria įstatymus stabdyti taršai, veiklos. Man tik dvidešimt ketveri, bet visa tai įmanoma“, – sako tapytojas Tadas Tručilauskas (Tada Tru Chill), kelių pastarųjų metų Jaunojo tapytojo prizo konkurso dalyvis, Užupio meno inkubatoriaus rezidentas, neseniai pristatęs savo darbų parodą tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’19“. Kalbamės apie susikaupimą ir discipliną kūryboje, minties galią, magišką destrukcijos momentą ir tapybą kaip tramplyną socialiniams pokyčiams. Ryžtu spinduliuojantis mano pašnekovas išties netelpa į bohemiško menininko charakteristikos rėmus – greičiau primena startuolį, ateities milijonierių ir vizionierių, savo siurrealistinėmis idėjomis vieną dieną išties galintį pakeisti pasaulį.

Pažvelgusi į Tavo tapybą, prisiminiau Spike’o Jonze’o 1999 m. filmą „Būti Džonu Malkovičiumi“, kalbantį apie prigimtį, jutimus, intelektualo klajones po pasąmonę, sapnus. Norėjai tapti psichiatru arba neurochirurgu, bet šiandien esi dailininkas?

Dar vidurinėje galvojau, kad pradėjus mokytis universitete ar aukštojoje teks gaišti laiką įrodinėjant savo tiesas dėstytojams, kurie dažniausia nėra kvalifikuoti aiškinti, kaip veikia mano protas ir nervų sistema. Nors Vilniaus dailės akademijoje mums, studentams, irgi reikia įrodinėti – kai nutapai paveikslą, šalia būtinas prierašas su paaiškinimu, kas ten pavaizduota. Vaikystėje piešti man sekėsi sunkiai, o būdamas aštuoniolikos svajojau, kad vieną dieną atsibusiu ir non-stop tapysiu kaip treniruočių stovykloje, kol pavyks pavaizduoti tai, ką sapnavau. Dabar jau atėjo tas laikas, kai mano techniniai gebėjimai pateisina lūkesčius. Kažkada galėjau tik fantazuoti, kaip būtų nuostabu nupiešti žmogaus portretą, o šiandien, turėdamas įdirbį, nesunkiai galiu tai padaryti. Toks savo amato ir disciplinos išmanymas privedė prie to, kad dabar visiškai kitaip mąstau apie gyvenimą, mano kūnas nebereaguoja į iškilusias problemas taip, kaip anksčiau, o žino, kaip jas kūrybingai išnaudoti. Egzistuoja vienovė tarp sapno užmerktomis akimis ir pasaulio pramerkus akis.

Kalbėdamas apie savo kūrybą, visada akcentuoji sapno motyvą. Kokias autoritetais, filosofija, teorijomis remiesi?

Freudo ir jo sapno logika susidomėjau, kai man buvo dvylika. Esu studijavęs pas Antero’ą Ali, ten reikėjo atlikti įvairaus pobūdžio užduotis, pavyzdžiui, stebėti savo psychę, kūno reakcijas į įvairiausius ritualus, mokėmės susitikimui išsikviesti savo animą, ir visa tai – be jokių narkotinių medžiagų. Manau, kad mes galime absoliučiai kontroliuoti savo centrinę nervų sistemą ir jaustis taip, kaip norime. Tad kyla klausimas, ką veikti, kai gali viską? Aš sumąsčiau tapyti, kadangi man tai pasirodė sudėtingiausia.

Ryžtas, susikaupimas, disciplina, fizinė ištvermė, kantrybė… Iš kur toks „herakliškas“ charakteris?

Augdamas stebėjau, kaip gyvena mano tėvai: labai daug keliaudavome po pasaulį, mus supo prabangi aplinka, gurmaniškas maistas, gera nuotaika, intelektualūs pokalbiai. Subrendau tarp žmonių, kurie buvo maksimalistai, nuolat tobulėjo. Kai tėvui pasakiau, kad noriu piešti, jis man atšovė, kad tai bobų reikalas – neįmanoma uždirbti pinigų iš tapybos. Pasak jo, vyras turi daryti tai, kas gyvenime pavojingiausia. Atsakiau, kad būtent tapyti paveikslus man yra ekstremaliausias pasirinkimas, reikalaujantis nuolatinio pasiaukojimo. Kas šiandien nori būti tapytoju? Dažai brangiai kainuoja, niekas neateina į parodas, apskritai mažai kam įdomūs tie paveikslai. Menininkai, kuriuos regiu savo profesinėje aplinkoje, man nėra pavyzdys, mūsų pasaulėžiūra radikaliai skiriasi. Aš tapybą matau kaip platformą, kurioje tobulėdamas ateityje turėsiu galimybę daryti reikšmingus pokyčius socialinėje erdvėje.

2019-07-23