Kai kūrinys geras, skaitant ne itin rūpi jo priklausymas vienam ar kitam žanrui, srovei ar krypčiai. Kurti linijinį pasakojimą šiais laikais yra pats tikriausias maištas. Tomo Vaisetos romane pasakojama iš pagrindinio veikėjo perspektyvos (su viena aptartina išimtimi), išlaikomas visai ne ironiškas (!) atstumas tarp autoriaus ir pasakotojo. Jau nuo pirmųjų puslapių gali justi tvirtą naratyvo struktūrą, autorius pasitiki savo pasakotoju, nors pats pasakotojas (bevardis vyras, suprask, Orfėjas) nėra patikimas. Jei kūrinio struktūra tvirta, skaitytojas turi galimybę po fiktyvų pasaulį vaikštinėti, žiūrinėti, išgyventi jo patirtis ir kurti savo interpretacijas, ką viename iš savo interviu ir siūlo Vaiseta: ieškoti savojo mito.

Romaną sudaro dvi dalys, nurodytos pavadinime: kelionė pirmyn ir atgal. Išeities taškas aiškus, jį nusako vardas Orfėjas. Su šiuo mitologiniu personažu kiekvienas turi savo santykį – net ir neskaičiusieji Ovidijaus „Metamorfozių“ gali žinoti, jog tai yra dievų širdis virpinęs dainius, kuriam buvo suteikta teisė iš pomirtinio pasaulio į gyvenimą parsivesti mylimąją Euridikę.

Jau pasakojimo pradžioje skaitytojas patenka į kitą erdvę, kur laiko pagreitis – kitoks. Tai pasireiškia ne tik dezorientacija – lengvai apsvaigęs ne iškart susivoki, kur esi, kas tai per miestas, kuriame vyksta romano veiksmas, kas tai per laikmetis, kuriame tvyro karo nuojauta ir veikėjų galvose skaudžiai tvilkčioja prisiminimai apie šalyje neseniai vykusį smurtą, kai tankai traiškė taikius žmones. Tik supranti, kad tai Lietuva. Vaiseta nevengia topografinių orientyrų, atskleidžia veiksmo vietas per detales: pamažu atpažįsti Žvėryno rajoną, prie Nacionalinės dailės galerijos žydinčias sakuras, Vilniaus universiteto dekanatą, galiausiai imi regėti visą miestą – tai Vilnius, ir ne bet koks, o chtoninis Vilnius.

Juk iš esmės, kaip ir pranešta romano pavadinime, drauge su Orfėju leidžiamės į pragarą.

Tai labai „vyriškas“ pasakojimas, jis racionalus ir nuožmiai ramus. Jo tėkmė užtikrinta ir veda tiesiai žemyn, į tamsą. Vaisetos pasakotojas neflirtuoja ir nesimaivo. Nedega ir nerėkia. Tačiau nepaleidžia teksto kognityvinis rišlumas: neturime kitos išeities, kaip tik būti vedami už rankos ir eiti iki galo ten, kur išties baisu – į aplinką, kur nebėra gyvybės ir gyvenimo, į pačią nuodėmės akį.

Kas romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ yra nuodėmė? Jeigu trumpai ir aiškiai, tai svetimavimas, devintojo Dievo įsakymo – negeisk svetimo vyro ar svetimos moters – sąmoningas laužymas. Ar ši nuodėmė vis dar tabu? Ne. Viena vertus, tik maištu, jei ne anachronizmu, galima pavadinti tokios pagrindinės temos pasirinkimą. Kita vertus, žinant lietuvišką kontekstą, minėtos problemos iškėlimas literatūros kūrinyje pernelyg neglumina. Juk gyvename ne Prancūzijoje, kur šalį valdo „moderni pora“.

Taigi situacija – vedęs trisdešimtmetis doktorantas miega su į penktąjį dešimtmetį įžengusia moterimi, kurią laiko „senstelėjusia“: „Nuo pirmųjų akimirkų, nuo prisilietimo prie Anos odos, amžius tapo svarbu.“ (p. 48) Afera su vyresne moterimi nieko jo gyvenime nekeičia, ir tai jam patinka. Su vyresne moterimi jis nemato ateities. Ir, tiesą sakant, nemato nuodėmės. Nuodėmę įžvelgia tik moterys. Vyras be didesnio vidinio pasipriešinimo pripažįsta, kad tarp jų gali būti tik seksas, kuris nesibaigs nei skyrybomis, nei naujomis vedybomis. Tai saugus romanas, ir net pagauni save svarstant, kokia gi šios situacijos intriga, jei viskas saugu?

Jeigu šiam personažui būtų keturiasdešimt, o meilužei trisdešimt, situacija iškart taptų „pavojinga“, nes „normali“. Norminis seksualumas – krikščioniškas, legalus ir verčia rinktis vieną iš dviejų, turėti tik vienus santykius, egzistuoti tik vienoje šeimos ląstelėje. Jei šiame romane taip būtų, siužetas baigtųsi tučtuojau arba reikėtų rasti kitą intrigą. Nes skyrybos ir nauja santuoka – tai nauja kasdienybė ir banalybė, kitas ir tas pats nuobodulys, nauji vaikai ir buitis, pražudanti meilę. Kitaip tariant, tai būtų dar viena „kasdienybės apokalipsė“. Ši „apokalipsė“ santuokoje šiaip ar taip neišvengiama, ji užkoduota pačioje santuokos koncepcijoje – įteisintoje monogamijoje. Bet lietuviškame kontekste apie tai tarsi „per anksti“ kalbėti (arba kalbėti galima, tačiau tai bus nepriimtina ir nepopuliaru). Lengviau kalbėti apie nuodėmę, jos nekvestionuojant.

Nors Vaiseta nuodėmės neginčija, žvilgsnis krypsta į tai, kas būtent šio romano aplinkoje sudaro jai sąlygas – į dvi Orfėjo moteris. Kaip du šalutiniai personažai veikia „ta moteris“ (bevardė) ir „ana moteris“ (Ana). Pirmoji – pagrindinio veikėjo žmona, kuriai pasakojime nesuteikiamas vardas. Nevadinama ji ir žmona, tik moterimi – iš mažosios raidės: bevardė, beveidė, vaikštanti „japonų turistės poza“ (suprask, nuolanki). Jos profesija – vertimas iš švedų kalbos, tačiau, spaudžiant vyrui, jai tenka daryti kompromisą ir įsidarbinti kontoroje, kur verčia techninius tekstus. Antroji moteris – kaimyno žmona, dirbusi medicinos srityje iki sausio tryliktosios įvykių, kai kažkas atsitiko: „Po to, ką mačiau tą naktį, suvokiau, kad negalėsiu dirbti gydytoja. Yra akimirkų, kai gydytoja turi vienu metu būti ir didvyrė, ir akla mėsininkė. Tai vaidmuo, kurio negalėjau atlikti.“ (p. 27)