fbpx

SUOMIJOS NUGALĖJIMAS

Alfredas Chmieliauskas

Viskas išgalvota

Kartą praėjusio amžiaus pabaigoje tėvas per sekmadienio pietus paklausė, ar nenorėčiau vietoj jo nuvažiuoti kelioms dienoms į Suomiją. Nedvejodamas sutikau. Žinoma, juk niekad ten nebuvau lankęsis. Kaip ir beveik niekur kitur. Tuo metu mano santykiai su geografija ir istorija buvo panašūs. Abiejų nemėgau ir abi pažinojau tik iš knygų. Gal kaip tik todėl ir nemėgau. Dėl įvairiausių priežasčių kelionės erdvėje buvo ne ką lengviau prieinamos negu kelionės laike, todėl būčiau mielai sutikęs vykti į bet kurią šalį, esančią į vakarus nuo Palangos tilto galo. Mano supratimu, Suomija tam puikiausiai tiko. Be to, tėvas pasakė, kad kelionė autobusu ir nakvynė man nieko nekainuos. Važiuosiu veltui, t. y. už dyką! Todėl, kad tas autobusas priklausė gamyk­lai, kurioje dirbo mano tėtušis. Jį savo kelionei panoro išsinuomoti organizacija linksmu pavadinimu – Kauno povandeninio sporto ir futbolo veteranų klubas. Skambėjo lyg kokia intelekto testo užduotis. Kai iš kelių žodžių reikia išrinkti tą, kuris mažiausiai tinka prie kitų.

Futbolo veteranus vaizdavausi pliktelėjusius ir mažakalbius (dažni smūgiai galva į kamuolį). Povandeninę patirtį turinčių klubo narių atvejis buvo sunkesnis. Kas juos sieja su odinio kamuolio pensininkais? Kaip jie galėtų atrodyti? Kapitonas Nemo, žmogus amfibija ir vaikystės bandymai sulaikyti kvėpavimą panirus vonioje. Tiek tesiekė mano fantazija. Gerai pagalvojęs, dar prisiminiau chloro kvapą baseinuose. Ir dar klasioko negrįžtamai prarastas glaudes, nusmukusias bei paskendusias keturių metrų gylyje. Tai nutiko pačioje plaukimo varžybų pradžioje, kai jis po starto įšoko į vandenį. Žinoma, nebegrįžo jų ieškoti. Komandos garbė jam buvo svarbesnė. Klasioką daugelis laikė keistu.

Man gerokai keistesnis atrodė vandens, futbolo ir gyvenimiškos patirties teikiamų malonumų derinys klubo pavadinime. Tai žadino vaizduotę ne mažiau negu būsimų kelionės įspūdžių nuojauta. Veteranai vyko žaisti draugiškų futbolo rungtynių su panašiu Suomijos provincijos miestelio klubu. Įdomu, koks suomių klubo pavadinimas? Pirmas atėjęs į galvą suomiškas raidžių derinys buvo Oy, kurį buvau matęs ant suomiškų cigarečių pakelių. Įsivaizdavau jį reiškiant kažką panašaus kaip ir dar geresnį vokišką kalambūrą GmbH. Bet tas suomių Oy turėjo kažkokį lietuviškai žydišką skambesį. Todėl buvo mielesnis. Vaikystę praleidau dideliame miesto centro kieme. Tarp beveik trisdešimties kiemo vaikų aštuoni buvo žydai. Sprogdinom butelius su karbidu ir žaidėm „Kalimbambą“. Jei kada nors visi susirinktų, galėtume įkurti Laisvės alėjos karbido ir „Kalimbambos“ veteranų klubą.

Taigi išvažiuoju. Vidurnaktį sutartoje vietoje – studentų miestelio automobilių stovėjimo aikštelėje – laukiu autobuso. Vasara. Tamsu, gerokai nyku, bet nešalta. Čia turėtų susirinkti ir mano būsimi bendrakeleiviai. Kartu praleisim tris artimiausias dienas. Nepažįstu jų. Išskyrus tą, kuris nurodė man išvykimo laiką ir vietą. Jis – vaikų sporto mokyklos direktorius. Padėjo man tvarkyti kelionės dokumentus. Tiksliau – įrašė mano vardą vietoj tėtušio. Didelių pastangų nereikėjo. Pavardė juk ta pati. Prasideda lietuvių kalboje kartais trumpam pasirodančiu ir vėl išnykstančiu priebalsiu „ch“. Prisikentėjau dėl jo vaikystėje. Pavyzdžiui, kai mokykloje kuris nors iš bendraklasių tėvelių pasisiūlydavo pažymių knygeles įrišti vienodais kietais viršeliais. Mėlynais arba rudais. O kad būtų gražiau bei patogiau – dar ir įspausti sidabrinius inicialus. Už šešiasdešimt kapeikų. Tuomet tikėjau, kad mano inicialai yra A. Ch., todėl nustebau gavęs knygelę su ant viršelio besipuikuojančiomis A. H. Man paaiškino, kad, lygiai kaip ir visi, sumokėjau tik už dvi raides. Po trisdešimt kapeikų už vieną. Nenorėdami manęs liūdinti papildomu trisdešimties kapeikų mokesčiu, jie pasirinko artimiausią pagal skambesį raidę „h“. Nusiminiau ir likau nusiminęs iki trečiųjų savo mokslo metų pabaigos.

Tik gerokai vėliau supratau, kad kažkoks duslus priebalsis, kurio žinioje vienintelis suprantamas žodis „choras“, negali reikalauti lygių teisių su tokiu kaip „dž“. Džiaugsmas. Džiūvėsis. Tada pakeičiau tikėjimą ir pradėjau manyti, kad mano pavardė prasideda raide „c“. Citrina. Cirkas. Bet kai kuriuose dokumentuose pavardę reikėjo rašyti rusiškai. O čia jau tyko raidė „x“. Visgi sykį ir ji mane išgelbėjo. Buvau sustabdytas už greičio viršijimą. Tai buvo vienas iš tų kartų, kai kažkodėl su policininkais pradėdavau kalbėti pernelyg piktai. Vėliau gailėdavausi. Tuo metu vairuotojų pažymėjimai dar tebebuvo rusiški, o prasižengimus pareigūnai turėdavo registruoti į lietuvių kalba atspausdintus lapus. Pradėjęs perrašinėti mano duomenis, ties „x“ policininkas sutriko. Laikydamas prispaustą tušinuką prie popieriaus, klastingai paklausė: „Kaip pavardė?“ Tikėjosi kaip nors atsirinkti reikiamą lietuvišką raidę pagal tarimą. Buvau kvailai įsižeidęs, todėl leptelėjau: „Ten parašyta.“ Tušinukas dar kiek neryžtingai pasisukiojo pavardės grafoje, palikdamas nedidelę violetinę dėmelę. Staiga supratau, kad reikalai krypsta geryn. Policininkas plekštelėjo mano teisėmis sau per delną ir paklausė: „Vairuotojau, tai kodėl prasižengėm?“

Pasiėmiau rusišką-lietuvišką pasą ir į Suomiją. Laukiu. Vaikštinėju žibintų šviesoje, tolimų praeivių siluetuose veltui įtarinėdamas kelionės bendražygius. Po pusvalandžio pasirodė autobusas. Kartu su vairuotoju jame sėdėjo ir gamyklos atstovas, tikrasis autobuso šeimininkas – transporto skyriaus viršininkas. Aukštas, stambus, riebiai besikeikiantis ir tuo pat metu kažkokių sentimentaliai moteriškų manierų tipas. Pasakė, kad prisimena mane nuo tada, kai dar moksleivis aplankydavau tėtušį darbe. Ir kad aš labai panašus į savo tėvą. Nepaisant ilgų plaukų. „Nu pizdiec, – pridėjo, – koks panašus.“
Vadinasi, mainais už autobusą veteranai paaukojo dvi vietas. Pabandžiau užkalbinti dalykiškai nusiteikusius vairuotojus. Kelionė ilga, vairuos pasikeisdami. Vienas jų įprastais judesiais atidarinėjo bagažines, į kurias bus kraunamas bagažas. Kažkodėl su vairuotojais prieš savo valią norisi kalbėti apie bendiksą, trampliorių, avarijas ir stebuklingus išsigelbėjimus keliuose. Nuo mirties ir policijos. Ir, žinoma, apie tai, kiek laiko važiuosim. Bent apytiksliai. Suprantama, jei pavyks pergudrauti minėtas dvi stichijas. Teks kirsti kelių valstybių sienas, todėl negalima pamiršti pasieniečių ir muitininkų. Iš kelių trumpų vyriškai santūrių frazių supratau, kad abu vairuotojai ir čia turi milžinišką patirtį. Bet jie tikrai nemanė ja dalintis su kiekvienu eiliniu keleiviu.

Po pusvalandžio automobilių stovėjimo aikštelė atgijo. Kiekvienas naujai atvykęs garsiai sveikinosi ir stengėsi oriai atsikirsti į neišvengiamas bendrakeleivių replikas apie vėlavimo priežastis, atsineštų krepšių dydį ir namuose paliktas žmonas. Tai buvo vyriška kompanija. Du veteranai atsivedė paauglius sūnus. Pastebėjau, kad beveik visi buvo šiek tiek įkaušę, išskyrus senstelėjusį prieš privatizavimą bankrutuojančio sportinės avalynės fabriko futbolo komandos trenerį ir abu paauglius. Daugelio krepšiuose skimbčiojo buteliai, trumpam atkreipdami besišnekučiuojančiųjų dėmesį. Žinia, laukė ilgas kelias.

Kurį laiką nauji keleiviai nebepasirodė. Vienas vairuotojų užrakino bagažines. Kitas įjungė variklį. Tai tarsi ženklas. Visi neskubėdami lipo į autobusą. Rūkaliai patraukė po paskutinį dūmą ir iš tarpdurio švystelėjo nuorūkas į nakties tamsą. Važiuojam.

Ne visai. Autobusui nespėjus pajudėti, į aikštelę žviegdamas padangomis įlėkė krovininis automobiliukas. Tokie dar vadinami kablukais. Turbūt dėl panašumo į batą – ten, kur apsiavus atsiduria kojos pirštai, sėdi vairuotojas ir keleivis. O kulno vietoje gabenamas krovinys. Automobiliukas sustojo, užtvėręs autobusui kelią. Iš keleivio pusės išvirtęs žmogus kažką isteriškai sukliko. Atpažinau tik žodžius „chebra“ ir „atsisveikint“. Tuomet jis atidarė galines duris ir ištraukė dvi dėžes degtinės butelių. Kelis greitosiomis atkimšo ir rankų mostais pakvietė sėdėjusius autobuse laukan. Mano bendrakeleiviai džiaugsmingai suklego. Supratau, koks svarbus jiems buvo tas atsisveikinimas. Vairuotojas atidarė duris ir išjungė variklį. Kartu su visais vėl atsidūriau lauke, nors man ši palydų ceremonija didelės sentimentalios reikšmės neturėjo. Su saviškiais jau buvau atsisveikinęs. Tiesiog tapo aišku, kad kelionė kiek atidedama. Kol tos dėžės ištuštės.

Automobilių stovėjimo aikštelė atgijo antrą kartą tą pačią naktį. Kažkodėl pradėjau nerimauti. Pirmą kartą šios kelionės metu pasijutau vienišas. Stovėjau lyg nekviestas svetimšalis etnografinių vestuvių šokio vidury. Aplink virė linksmos šnekos, per pirštus varvėjo kiek negrabiai pilami gėrimai. Kažkas, nenutraukdamas pokalbio, garsiai šlapinosi ant netoliese augusio klevo. Gamyklos atstovas santūriai sekė naktinį chaosą. Nusistebėjau jo ramybe. Bet greitai suvokiau priežastį – juk vadovauja transporto skyriui. Darbas su žmonėmis, jų fiziniais privalumais ir emociniais trūkumais buvo pagrindinė jo profesinės veiklos sritis. Tikrai, jis čia buvo profesionalas. Sulaukęs atsisveikinimo procedūros kontrapunkto, kurį sukėlė pirmo dūžtančio butelio garsas, liepė vairuotojui įjungti variklį. Žmonės sureagavo instinktyviai. Paskutinės taurelės, kad nedulkėtų. Paskutiniai dūmai, nuorūkos į tamsą nuo autobuso laiptelio. Važiuojam.

Nusprendžiau atsisėsti priekyje. Kodėl, negalėčiau tiksliai pasakyti. Gal kažkokia nuojauta patarė nelįsti į veteranų tirštumą autobuso gale. Išsirinkau vietą arčiausiai tų vienintelių, kuriuos buvau sutikęs anksčiau. Vienintelių, kuriuos buvau matęs dienos šviesoje. Dabar jau galėčiau sakyti – ankstesniame gyvenime. Prieš mane sėdėjo transporto skyriaus vadovas. Šalia – vaikų sporto mokyklos direktorius, įrašęs mane į keliautojų sąrašą. Blyškiai spingsint skaitymo lemputėms pastebėjau, kad jo veidas stipriai įraudęs.

Juokinga – buvau pasiėmęs savo butelį. Gero brendžio. Tokio gero, kad nebūtų gėda kažkuriuo kelionės metu išsitraukti iš krepšio, iškilmingai atkimšti, įpilti kaimynams ir pakelti santūriai dviprasmišką tostą. Pavyzdžiui, už Suomijos nugalėjimą. Pavėlavau. Ne todėl, kad Suomija jau buvo nugalėta. Dar ne. Tiesiog kiti keliauninkai savo tarą atkimšo anksčiau.

Naktinis autobuso gyvenimas virte virė. Keli savanoriai papildytojai šlaistėsi tarp sėdynių su prie rankų priaugusiais ir niekad neištuštėjančiais buteliais. Labai greitai pilnas plastmasinis puodelis atsidūrė ir manosiose. Bet koks maivymasis būtų buvęs kvailai suprastas. Vietoj sugalvoto tosto sugebėjau tik leptelėti: „Nu, tai būkit…“

Autobuso viduje stiprėjant emocinei vienybei ėmė ryškėti fiziologiniai skirtumai. Kiekvienas keleivis šalia gyvenimo bendroje euforijoje turėjo ir savo individualų biologinį grafiką: išgerti, pareikalauti sustojimo, nusišlapinti, parūkyti, grįžti į autobusą, sušukti „Važiuojam!“, išgerti, užsnūsti, pabusti, išgerti, pareikalauti sustojimo, nusišlapinti, parūkyti, grįžti į autobusą, sušukti „Važiuojam!“ ir taip toliau. Tie individualūs grafikai ilgainiui tapo visiškai nesinchroniški. Kartais įlipančiųjų entuziastingas „Važiuojam!“ sutapdavo su ką tik prabudusiųjų vilties kupinu „Ar kada nors sustosim pamyžt?“ Todėl autobusas judėjo pirmyn trūkčiodamas. Atrodė, lyg važiuotum miesto maršrutu su visais sustojimais.

Mano raudonveidis kaimynas, iš pradžių gyvai bandęs mane įtraukti į pašnekesį, kalbėjo vis mažiau ir lėčiau. Sakiniai trumpėjo, darėsi vis abstraktesni. Prieš pasinerdamas į sunkaus gargaliavimo kupiną snaudulį, jis staigiu judesiu pakėlė galvą ir, išvertęs į mane didžiules kompromisų nepripažįstančias akis, paklausė: „Simas čia?“ Sėdėjom priekyje, todėl išlipdami ir įlipdami pro mus po kelis kartus praėjo visi keleiviai. Dažnas iš jų, pažvelgęs į raudonveidį, vis man pasakydavo: „Žinok, jam negalima gerti, jis serga cukralige ir gali numirti.“ Vyriška draugystė ir užuojauta man visuomet darė įspūdį. Atsakydavau trumpai: „Aišku, supratau.“ Kartais, norėdamas išvengti pasikartojimo, pasirinkdavau kokį jautresnį variantą: „Ačiū, kad įspėjote, dabar žinosiu.“

2019-09-21
Tags: