Ingos Navickaitės iliustracija
Julija Davidavičiūtė

Spat’

Kitoj gatvės pusėj susiriejus dviems šunims, Kamilė tvirčiau įsikibo į savo vyresniojo brolio ranką. Jo veidu ramiai bėginėjo mėnulio pirštai, o plaukuose žaidė vėjas. Kamilė taip pat užsimanė pažaisti, tačiau jai savo pirštukais pradėjus bėgioti Emilio delne, tas tik giliai atsiduso. Kamilė žinojo, kad tarp atsidusimo ir suirzimo yra mažiau nei vienas žingsnis, tad kaipmat nustojo judinti pirštus. Tik tvirčiau įsitvėrė brolio ir peršoko per balą. Ruduo jau buvo spėjęs paženklinti asfaltą mažomis balutėmis, kaip koks šuva šlapimu pažymi akmenis. Emilis kaip tik vieną paspyrė. Paspartino žingsnį. Namai dar už poros kvartalų, o jo mažajai sesutei jau seniai laikas miegoti. Spat’ laukia, kaip pasakytų mama.

Kamilė dar maitinosi per bambagyslę, kai mama pasakodavo Emiliui apie Spat’ . Savo švelniu, it žąsies pūkais apvilktu balsu ji kalbėdavo, kad kai šalia būna Spat’, galima išgirsti, ką šnabždasi rugiai, kaip juokiasi upelis ir ką svajoja žvaigždės. „Spat’, – sakydavo ji Emiliui, – tau galės ne tik atsakyti į šiuos klausimus, bet, paėmęs tave už rankos, nuvesti ten, kur savo akimis pats viską pamatysi. Supranti, – tęsdavo traukdama dūmą, – Spat’ toks spalvotas ir minkštas, prisisunkęs pačių gražiausių vasaros garsų ir nuostabiausių kvapų. Spat’ saldu kaip karameliniai ledai, gražu kaip vaivorykštė ir smagu kaip karuselės,“ – kalbėdavo ji sūnui prieš miegą, glostydama jo ežiuku kirptus plaukus su ilgesniais kirpčiukais priekyje.

Nors kirpčiukai jau seniai nebedengia Emilio kaktos, prabėgusio laiko neužteko vaikinui apsilankyti karuselių parke. Bet savo mažąją sesytę žadėjo nuvesti. Gal kai atšils, pavasarį. Tuomet ir žmonės tikriausiai daugiau gėlių pirkti pradės…

Kamilei patiko gėlės. Ji, būdavo, atbėga prie turgaus ir stebi savo brolį, stovintį prie nutrupėjusios kaip vakarykštis makiažas tinko sienos ir praeiviams siūlantį gėles. Jis atrodydavo susikaupęs, rankas visuomet laikydavo kišenėse ir dažniausiai žiūrėdavo į savo, kaip jis pats sakydavo, firminius sportbačius, pirktus tam pačiam turguj. Sykį Kamilė buvo nusprendusi pradžiuginti Emilį, atnešdama jam į turgų kieme rastą puspilnį traškučių pakelį. Tuomet ji pirmą sykį susipažino su Von.