Giedriaus Savicko pristatinėti nereikia – jis žinomas ir publikos mylimas aktorius, be kurio neapsieina lietuviški komerciniai filmai, sudėtingi teatro pastatymai, „Sidabrinės gervės“ ir „Auksiniai scenos kryžiai“. O kur dar buriavimas, fotografija, šeima, draugai… Pabendravęs supranti, kad tai žmogus, kurio klausaisi „išplėtęs ausis ir pastatęs akis“, mat jis juokauja, kai yra rimtas, ir yra perdėm rimtas, kai juokauja. Giedriaus portretą papildo ne tik paslaptimi ir subtilia ironija dvelkiančios jo nuotraukos, įamžintos analoginiu 35 mm fotoaparatu, bet ir nesučiuptų akimirkų galerija, likusi stebėtojo galvoje. Galiausiai, kaipgi toks spalvingas gyvenimas be išskirtinio garso takelio?

Gavau Tavo e-mail’ą ir matau parašyta „Pelėda“, galvoju, gėda pelėda, ar ką? Gal aktoriumi būti gėda? Juk iki 1910 m., kuomet prodiuseriai galiausiai suprato, kad tai aktoriai yra žiūrovus pritraukiantis faktorius ir gimė „žvaigždžių“ sistema, daugeliui atrodė gėda vaidinti filmuose, niekas net jų pavardžių kredituose nerašydavo. Vodevilyje, teatre, operoje, operetėje – viskas tvarkoj, o kine – ne lygis. Kaip kokioje pornuškėje šiais laikais.

Gal kada nors nebus gėda ir pornuškėje pasirodyti. Gali ateiti ir toks laikas… Ne, man vaidinti kine ne gėda. Mano senelis buvo Pelėda, bet, kai vyko rusinimas, užrašant pavardę jo paklausė, ką tas žodis reiškia? „Sava (сова)? – Aa, tai Savickas.“ Taip ir pakeitė. O Ciprijonas mano krikšto vardas. Galvoju, bent elektroniniame pašte paliksiu – dėl savęs, niekam kitam gal ir neįdomu.

Kiekviena pavardė siejasi su žmogaus identitetu, istorija.

Tiesa. Mano žmonos pavardė Šilobrit – ji lenkaitė, bet, pasirodo, žodis kildinamas iš „bristi per šilą“. Vardas yra labai svarbus, tai tarsi tavo prekės ženklas: „Coca-Cola“, Giedrius Savickas. Juk Brigitte Bardot yra daugiau nei tiesiog aktorės vardas ir pavardė?

Šiąnakt miegojai tik vieną valandą? Jaudinaisi?

Taip, taip, visa naktį bluosto nesudėjau dėl šios fotosesijos. Matai, aktoriai gi ruošiasi. Vieni meta kilogramus, o aš budėdamas mėginau įsijausti į pelėdos vaidmenį.

Ar aktorystė yra profesija?

Turi omenyje profesija kaip amatas? Aktorium gali būti ir nebaigęs nieko. Ypač kine. Jei režisieriui tinka ir žmogus viską gerai daro, to pakanka. Atrankose klausia, gal žinai vieną ar kitą aktorių, neprašo parodyti aukštojo diplomą. Aktorystės niuansai sunkiai įvardijami, nėra vadovėlio, kaip vaidinti.

Argi? O Konstantino Stanislavskio „Aktoriaus saviruoša“?

Žinok, ne. Aš nesu sisteminio metodo aktorius. Šiuolaikiniame teatre nėra Stanislavskio taisyk­lių, kad negalima vaidinti nugara į publiką, ar panašiai. Tos ketvirtos sienos nėra. Nemeluokim, ji niekada neegzistavo. Mes visada buvom atsisukę į žiūrovą. Su ketvirta siena publika mūsų nematytų.

Yra nemažai režisierių, kaip Bella Tarras, Jurgis Matulevičius, Sergejus Loznica ir kiti, kurių filmuose dažnai pasirodo paprasti žmonės, nes nei vienas profesionalas negalėtų įkūnyti, pavyzdžiui, bomžo iš stoties rajono, kurio veidas ir kūnas yra sudarkyti gyvenimo.

Taip, todėl, kad mes, aktoriai, bomžą suvaidinsim taip, kaip mums atrodo, o tai nebus autentiška.

Tačiau pasitaiko tokių momentų, kai šis ne aktorius pradeda „vaidinti“, o tai tampa tragedija ir režisieriui, ir žiūrovui?

Tragedija kai geri aktoriai nebe vaidina, bet režisuoja… O man nesvarbu, ar mane vadina aktorium, ar ne aktorium. Mes vis stengiamės save kaip nors įvardyti – aktorius, veganas, režisierius. Aš to nenoriu. Esu žmogus Giedrius Savickas. Užtenka, kad kažkam esu sūnus, vyras, draugas.

Kodėl tapai aktoriumi? Kada nors gailiesi šio sprendimo?

Ai, buvo visko. Žinai, čia tarsi ir mano reikalai, ir ne mano. Gimiau ir taip susiklostė, kad visi sakė, jog būsiu aktorius. Tai ir įstojau į aktorinį, per daug nesiruošdamas ir nesvarstydamas. Arba kažkuo esi, arba nesi. Viskas. Net nežinau, ar juodas darbas padėtų žymiai patobulėti. Jeigu manyčiau žinantis atsakymą, kaip reikia gerai vaidinti, tai būtų pabaiga.

Mes mažai pažįstami, bet stebėjau Tave filmavimo aikštelėje ir aplankė tokia mintis, kad šitas, va, tai jau rado raktą. Būna aktorių, kurie vaikšto po miestą ir ruošia save vaidmeniui, „pumpuoja“ emocijas, gaudo įkvėpimą, o Tu, žiūrint iš šalies, tik spragteli pirštais, ir viskas. O gal taip tik atrodo?

Žinoma, kad ir aš ruošiuosi. Aktoriaus darbe daug reiškia intuicija – man labai svarbu pajusti aikštelės atmosferą, su operatorium, režisierium, garsistu ir kitais komandos nariais bendrauti draugiškai, kad galėtume juokauti. Visi turi eiti viena kryptimi. Į vieną pusę. Nes jei garsas – sau, vaizdas – sau, bus nekas. Svarbu net koks maistas – niekas nenori dirbti alkanas, kaip ir vaidinti naktimis. Tuomet žmogus darosi piktas. Kinas yra ne tik režisierius ir aktorius. Sudedamųjų dalių labai daug.

Tiesa, aš „nepumpuoju“. Net kai vedu televizijos laidas, juk vaidinu vedėją. Namuose toks nesu. Nors „pagauti“, kaip jį įkūnyti – faina. Gerai suprantu, kad kažkada gali ir nebepavykti. Kad ir Giedriukas – jis buvo, nors ir gaila, bet pamažu dingsta, jo nebėra. Tai va, gal vieną dieną nebeliks ir „vedėjo“. Labai patiko Antano Sutkaus atsakymas, kai jo paklausė, kodėl nebefotografuoja: „Tai kad nebėra to, kuris fotografavo.“ Viskas, išėjo. Ir aktoriui taip gali lengvai atsitikti. Ima ir nebepavyksta. Čia nieko tokio. Tikrai. Mano gyvenimas nėra vien tik aktorystė, nors daugiausia laiko praleidžiu vaidindamas.

Aktorystė – gyvenimo būdas? Sunku būti populiariam?

Taip, gyvenimo būdas. Eini, ten pavaidini, kitur, trečiur. Paskui žiūri, kad per savaitę tiek privaidinęs esi… Jergutėliau. Populiarumas neslegia. Jei tau tai nesvarbu, tai ir nesunku. O jeigu aplinkinių pripažinimas labai svarbus, tuomet jo vis bus per mažai. Aš to labai nemėgstu. Dabar viską tarsi privalom vertinti. Žvaigždutėmis, like’ais. Ir pats pažiūrėjęs filmą pradedu pasakoti, kad jis man nepatiko, tas, anas blogai. Jei nepatiko, tai ir eik sau toliau. Nereikia užsibūti. Užkabino – pasidžiauk, ir viskas. Visi tapome visų sričių ekspertais. Vertinam aplinkinius ir save. Man tai labai atsibodo, aš nebevertinu. Na ir kas, kad žmogus avi basanoškes ant kojinių. Seniau galvodavau lochas, be skonio. Dabar – nešiokit tas kojines kokias tik norit. Aš turiu savo gyvenimą. Nenoriu pasakyti, kad nemėgstu like’ų. Tai šiandien yra valiuta. Populiarumas. Bet man svarbiausia, kad būčiau populiarus savo žmonai. Populiariausias. Kad nebūtų populiaresnio. Mamai. Draugams. Dar patinka, kad mane žino ir kad žmonėms tai atrodo faina. Aktoriaus profesijoje yra būtinybė patikti. Jei tau duota, pasidalink. Eik ir daryk. Nešk savo kryžių.

Nebuvau užsibrėžęs ko nors pasiekti. Taip gavosi. Reikia žaidimo, pasiūlymų. Turi iš gyvenimo pasiimti viską, ką jis duoda. Kilti, nulipti, vėl kilti, nulipti. Turi būti mėtomas. Tada įdomiau. Suptis, skristi. Esu ėjęs Jokūbo piligrimų keliu. Vingiuoji kalneliais, pirmyn, atgal – tai labai įdomu. Bet jei eini tiesiai, visa laiką pirmyn, pasidaro nuobodu… Turi prarasti. Tada susitaikai. Nežinau, kas yra sėkmė. Visi klausia apie sėkmę, o niekam neįdomu, ar tu laimingas. Aš noriu būti laimingas. Sėdžiu, namie esu populiarus žmonai, ir man to užtenka. Matai, kaip šneku? Aktoriai juk pilni puikybės – jie tokie, nori, kad apie juos kalbėtų. Kas nors giria: „Kaip puikiai suvaidinai!“, o tu: „Ne, ne, silpnai.“ Iš tiesų juk lauki, trauki, kad dar ką nors malonaus pasakytų.

Kaip tam juokely, kuriame aktorius pareiškia giminaičiams: „Na, užteks apie mane, pakalbėkim apie jus! Kaip jums patiko mano naujausias filmas?“

Taip taip. Kitą irgi pagiri, bet save iškeli dar aukščiau. Kartais, matydamas gerą vaidybą, galvoji, taip gerai suvaidino, bet kodėl čia ne aš?

Yra vaidmenų, kuriuos norėtum atlikti, ar imi, ką duoda?

Ir imu, ir renkuosi. Nors Lietuva gana maža ir vaidmenų nedaug. Nesu tas sportininkas, kuris sėdi, nesitreniruoja ir tikisi, kad pakvies į olimpiadą. Arba niekur neini, nedalyvauji, o tik lauki skambučio iš Holivudo. Mes visi dabar matomi. Jeigu esi kažko vertas – pakvies iš karto.

Yra aktorių, kuriuos laikai mokytojais?

Ne.

Gal tuomet dailininkų? Daug keliauji po Aziją –žaviesi vietos menu?

Man patinka Europos menas, mėgstu Egoną Schiele’ę. Europą myliu labiausiai. Kinas man tolimiausias iš visų vizualiųjų menų. Nes jis per daug nuspėjamas. Kinas labai greitai nusibosta. Tarsi dauguma kurtų pagal tą pačią sistemą. Na gerai, Terence’as Malikas šiek tiek kitoks. Pasakoja kita kalba. Filmus „Gyvenimo medis“ (The Tree of Life, 2011) arba „Taurių riteris“ (Knight of Cups, 2015) galiu žiūrėti daug kartų, nes tai yra šedevrai. Mane užburia. Kinas gali ir privalo užburti. Turi tam visas galimybes. Man patinka tapyba kine. Labai mėgstu fotografiją. Albumus. Lietuvių fotomenininkai yra vieni geriausių pasaulyje: A. Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Vitas Luckus. Viena nuotrauka kartais pasako žymiai daugiau nei visas filmas. Ji – pasaulio įrodymas. Yra tai, ką matai, ir dar kažkas.

Tavo instagramo paskyroje pastebėjau, kad įdomiai fotografuoji ir pats.

Taip, kai gastroliuoju… Kartą žiūriu, jau krūvos negatyvų. Suarchyvuotų. Galvoju, kodėl aš tai darau? Matyt, ne tiek noriu, kad kas žiūrėtų, bet man tiesiog patinka fotografuoti. Gena smalsumas, nes su kamera pastebi daugiau. Kartais lauki, kol kažkas pasikartos. Fotografija yra netikėta. Atminty lieka daug gerų nesučiuptų kad­rų. Atsimenu įspūdingo dydžio moters užpakalį ir šalia tupintį katinuką. Turiu daug tokių. Užtektų parodai.

Labiau vertini šiuos tik atmintyje likusius vaizdinius?

Aha, nešiojuosi neužfiksuotų akimirkų ekspoziciją. Labai gera. Mielai pakviesčiau, atidaryta jau seniai.

Juozas Budraitis fotografuoja kino aikštelėje, ir jo nuotraukose jaučiasi aplinkinių santykis su juo, sėkmingu aktoriumi. O Tu fotografuoji tiesiog tai, ką pamatai gatvėje?

Atsikeliu ir važiuoju fotografuoti. Nerežisuoju. Tik ieškau. Man įdomus pats procesas. Dirbti su juosta, ją ryškinti. Fotoaparatas yra staklės. Įdedi ir čiuk, čiuk. Aš pats jaučiuosi truputį kaip baldininkas. Nenoriu įvardyti, dėl ko man tai patinka. Ir nebūtina. Dėl ko žavi kokia nors moteris? Negaliu sakyti, kad žmoną myliu dėl jos gražių akių. Taip ir su fotografija – yra, ir viskas.

Sakai, kad fotografija – Tavo svarbiausias hobis?

Fotografija ir buriavimas.

Taip, taip – nes norėjai būti?..

Jūreiviu.

Ir dėl to perplaukei jūrą. Tikrą jūrą. Kapitonas buvo Paulius Kovas?

Ne, Linas Linkus. Ir visa chebra.

Ir kaip?

Nieko.

Nusivylei?

Ne, buvo keista: atsikėliau, nuskridau į Karibus, perplaukiau Atlantą, grįžau į lovą ir atsiguliau. Na, ir? Ir viskas. Nes nebuvo su kuo dalintis.

Ten plaukiant?

Aha. Su žmona dar nedraugavom. Tik pradėjęs dalintis nuplaukiau iš tikrųjų. Juk prisimindamas padidinau bangas, prikūriau audrų, kol viskuo patikėjau ir pats. Su kiekvienu pasakojimu kelionė ir audros didėja. Pamiršti, kad prikūrei, ir prikuri dar. Galiausiai jau ir pats galvoji: „Na ir stipru buvo, fuuu!“ O iš tikrųjų – ramiai plaukėm, dainuodami. Sunkiausia – žmonės, ne plaukimas. Jie ir gyvenime svarbiausi. Filmavimuose, ten, kur dirbi. Gali būti brangiausios kameros, didžiulis biudžetas, kas tik nori, bei jei, pavyzdžiui, režisierius su operatorium nesutaria, niekas nepadės.

Bet filmai gimsta bet kuriuo atveju.

Galbūt, bet man tai neįdomu. Tegu kapojasi. Dabar, kai reikia viską nufilmuoti per dvi savaites, nepastebi proceso. Gaila, kad nebėra repeticijų, kolektyvo išvykų. Vakar kalbėjau su Maryte iš Kino studijos. Ji atsimena Vytautą Žalakevičių, kitus režisierius. Pasakoja: „Sykį trims mėnesiams išvažiavom, tai ką tu… Pildavo visi.“ Skaičiau Almanto Grikevičiaus knygą – labai įdomu. Apie kūrybingumą, kaip turėjo kažką sukurti iš nieko. Dabar nusipirkau Vernerio Hercogo knygą.

Mėgsti jo filmus?

Dokumentinius. Vaidybinius – tik kelis. Įspūdį paliko dokumentika apie Klausą Kinskį „Mano geriausias draugas“ (Mein liebster Feind – Klaus Kinski, 1999), meniniai filmai „Dievų pyktis“ (Aguirre, der Zorn Gottes, 1972), „Fitcdžeraldas“ (Fitzcarraldo, 1982).

Va jie ten tai „kalėsi“, ypač filmuojant „Fitcdžeraldą“. Man įstrigusi Hercogo dokumentinė juosta „Saulės piemuo“ (Wodaabe – Die Hirten der Sonne. Nomaden am Südrand der Sahara, 1989), pasakojanti apie Afrikos vadabe tautą, kitokį pasaulio supratimą, kai vyrai puošiasi, dažosi, balina dantis, šoka, o moterys kukliai vaikšto aplink ir renkasi porą.

Ne, šito nemačiau. Mane žavi jo pasakojimas. Su vokišku akcentu. Įspūdinga istorija apie Kinskį. Ateina žmonės ir sako – mes tau jį nužudysim, jei reikia. Tai juk neišgalvota, tikra. Taip pat man patiko, kad režisierius buvo surinkęs kursą, kurį mokė, kaip filmuojant apeiti įstatymus. Kur galima įlįsti, patekti, kaip perlipti tvoras, filmuoti be taisyklių, padirbti leidimus ir t. t.

Mes šiais laikais esam tokie suvaržyti, kad nuobodu daros. Svarbu atliepti naujausias madas, o tada filmo nebelieka. Pavyzdžiui, Algimanto Švėgždos paveikslai. Česnakas, bambukas. Fantastiška šviesa. Bet jis tai piešė sirgdamas, kai prieš mirtį prašviesėjo, o lig tol stengėsi patikti vartotojui. Liga atskleidė šviesą. Tai ir yra kūryba – leisti, paleisti save link jos.

Kreipi dėmesį į kritiką, priimi ją? Kas Tau yra tikroji kritika?

Taip, tik ne į tą, kai prodiuseriai sumoka, kad pagirtų jų filmą. Kalbant apie teatrą, pagrįsta kritika, kurią suprantu ir jai pritariu, man padeda tobulėti. Kuomet tik žlugdoma ir sakoma, kad blogai, paprasčiausiai sunervina. Yra kritikų ir režisierių, kurie puikiai padeda, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo pastabos dažniausiai teisingos. Aktorius gi paprastai yra „neliečiamas“, visad randa, kaip pasiteisinti: „Aš taip norėjau, todėl norėjau…“ Jis negali priimti tiesos, kad padarė klaidą, tai yra labai sunku. Tačiau supratus, jog pastaba pagrįsta, galima pasiekti geresnį rezultatą – tokia ta gera kritika.

Tavo nuomone, kritika – stiprioji Oskaro pusė?

Tikrai taip. Tas pats ir kine. Kritikai turėtų aptarti tai, kas gerai, o ne kas blogai, padėti pamatyti. Pavyzdžiui, kai skaitydamas recenziją sužinai, ko filme ar spektaklyje nepastebėjai. Bet jei tiki gera, liaupsinančia kritika, tai tikėk ir nelabai maloniai nustebinusia. Čia kaip su horoskopais – šiaip jais netikiu, bet gerais – tikiu. Jei prognozuoja blogą dieną – nesąmonė, o va jei tvirtina, kad „jus šiandien aplankys sėkmė“, toks horoskopas man tinka, nes žvaigždės milijonus metų rikiavosi ir dėstėsi taip, kad man šiandien sektųsi darbe.

Turiu tokią teoriją: režisieriai yra puikūs aktoriai, bet aktoriai netampa gerais režisieriais. Kad ir meistriškai vaidinantys režisieriai Jonas Vaitkus ar Eimantas Nekrošius, arba Romanas Polańskis, Giuseppe’ės Tornatore’ės filme „Paprastas Formalumas“ (Una pura formalità, 1994) savo vaidybiniu talentu toli palikęs partnerį Gérard’ą Depardieu. Norėtumei prisiliesti prie režisūros?

Nenoriu, net labai nenoriu, būčiau blogas režisierius, rėkčiau ant aktorių, turėtų kaip kokie vabalai šliaužioti pažeme. Kam geram aktoriui lipti į svetimas roges?

O ambicijos? Esu puikus aktorius, būsiu ir genialus režisierius. Aukštesnė pakopa.

Režisūra visai nėra aukščiau. Ką režisierius be mūsų, aktorių, darytų? Mes kažką dar suregztumėm, o jis, vienišas? Nieko. Na gerai, mums irgi būtų ne pyragai, nes kiekvienas aktorius taptų režisieriumi. Va tau ir uždaras ratas.

Kitapus Atlanto studijuojantys aktoriai patys rašo savo tekstus. Mūsuose jie vedžiojami už rankų – pradžioje pedagogų, paskui režisierių… Taip ir negauna progos susikurti save. Yra ir tokių kaip, pavyzdžiui, Dainius Kazlauskas, gebantis ir vaidinti, ir režisuoti, bet tai išimtis, ne taisyklė?

Kazlauskas nuo vaikystės mano geras draugas. Jis puikus aktorius ir režisierius. Bet taip, režisieriai gerai vaidina. Jie „nesimėto“, vengia bereikalingų dalykų, tiksliai ir koncentruotai daro tai, ką turi daryti. Žiūri į partnerį, tarsi „režisuoja“ jį savo stebėjimu. Aktorius kartais būna pasimetęs, o va režisierius – ne.

Kas Tau yra menas? Apie jį nemažai pasakojai važiuojant į naktinius filmavimus – gastrolių metu „mirksti“ galerijose ir muziejuose?

Būna, lankausi, bet man menų menas yra muzika. Ji atsiranda iš kažkur kitur. Negali paimti muzikos, pamėtyti jos, perdėti į kitą vietą. Kinas, fotografija, dailė yra labiau šio pasaulio, o va muzika – ano. Neįtikėtina, kaip kompozitoriai girdi ir užrašo orkestrą, daugybę instrumentų, balsų.

Kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus dar studijuodamas klausiau, kaip vyksta muzikos komponavimas. Jis atsakė: „Nežinau, ranka pati rašo tą kažką, kas iš viršaus man diktuojama.“

Taip, kažkoks stebuklas. Va, dabar turiu tavo minėto filmo „Paprastas formalumas“ garso takelį. Mėgstu filmų garso takelius. Mėgstu ir įprastą džiazą. Vakar Peterburge nusipirkau 10 senų plokštelių, domiuosi visokia muzika. Beje, apie ją yra fantastiška Šarūno Nako ir Mindaugo Urbaičio laida „Modus“. Patinka japoniškas, kiniškas popsas, avangardas ar kai suplyšusiu būgnu groja išprotėjęs atlikėjas. Muzika mane lydi kiekvieną dieną. Vakare geriu arbatą ir klausau Mileso Daviso, Billo Evanso, Arthuro Russelo. Turiu „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014) garso takelį. Žinai, kaip ir kodėl tą muziką kūrė? Ten panaudoti geriausi Anglijoje vargonai. Režisierius Christopheris Nolanas sako, kad šis filmas yra kosmosas. Ko labiausiai reikia kosmose? Oro. O kas yra oras? Vargonai. Vienas seniausių instrumentų jungiamas su naujausiom technologijom, ir jie dera drauge.

Taiklus Karlo Ove’ės Knausgårdo pastebėjimas, jog menininkai bando tapyti taip, kad jų kūriniai skirtųsi nuo amžininkų, bet po šimto metų jie vis vien priskiriami prie būdingų būtent tam laikotarpiui. Meno gal ir nėra daug, bet jo yra. Kai pamačiau Žilvino Kempino juostas, dar keliskart grįžau jų pažiūrėti. Man taip gražu, tai aukščiausias menas. Kiti konceptualistai gali patikti, gali ne, bet Kempinas mane pakerėjo. Romeo Castelluccio spektaklio metu apsiverkiau, be galo džiaugiuosi, kad jį pamačiau, kad gyvenu tuo pačiu laiku. O dar negalėjau atsigėrėti Christiano Dioro sijonu: klostuotas, sukasi, paprastas ir genialus. Dar dabar graudina.

Ar menas Tave visuomet taip jaudina? Viduramžių palikimą žiūri ir neįdomu, o šiuolaikinio meno kūriniuose turi pridėti savęs, prikurti?

Viduramžių menas taip pat tampa šiuolaikiniu – iš dabarties žvelgi į tai, kas yra. Kaip tas sijonas – stebėtojus ir po šimto metų veiks, bus šiuolaikinis. Žodžiu, menas yra smalsumas. Įdomiau gyventi besidomint. Yra kūrinių, kurie traukia vėl ir vėl: Madrido muziejuje vis aplankau Diego Velázquezo „Nukryžiuotąjį“, dievinu rašytoją Michailą Šiškiną, jis man kaip koks Terrence’as Malickas. Tačiau svarbu ir bad­mintonas, buriavimas, stalo žaidimai. Lankau labai daug būrelių (taip vadinu savo hobius) – žmona sudeda išskalbtus drabužius į krepšį, ir lekiu pro duris. Vaikystėje kai treneris „paleisdavo“, bėgdavom rėkdami iš džiaugsmo, o va dabar savanoriškai einu, sakau, dar, dar dirbkim.

Kas yra aktoriaus profesionalumas?

Patirtys. Ir darbo, treniravimosi įvairovė. Mūsų aktoriai turi nuo rusiškos mokyklos likusį „filosofinį“ požiūrį į profesiją. Mėgstu baletą, aš gi buvęs šokėjas, studijavau šokį. Va jie tai dirba, kasdien ir sunkiai, „drožia“ savo kūną, nes kitaip neišaugs joks baleto artistas. Taip ir aktoriai turi kasdien šokti ir dainuoti. O dabar pasėdim ir papezam du mėnesius.

Ar nėra tai mūsų, šio rytų, postsovietinio pasaulio palikimas?

Būtent. Pastovėsiu, pasakysiu, pasijaudinsiu, o mokytis šokti, dainuoti, groti – ai, kam to reikia. Aš mokiausi šokti. Kazlauskas pastūmė, sakė eik, stok, šok. Parodė kur akademija, Cholina tuo metu kaip tik rinko kursą. Nieko nemokėjau, ruošiausi stodamas. O jis pats tai šokėjas, pramoginių meistras. Taigi, dabar abu esam šokėjai. Tik Darius Meškauskas ne. Bet jį studentai myli. Labai. Matai, jis jaučia atsakomybę už jauną žmogų. Tiesiog iš savęs, ne už algą, pinigai ten juokingi. Man patinka Juliano Barneso pasakymas, kad menas – tai, kas atlaikė laiko triukšmą. Johannas Sebastianas Bachas buvo ir yra, nors pasaulis virto, mirė, degė, klestėjo ir žlugo.

Bet jis vienoks buvo sau pačiam, kitoks Ferencui Lisztui, trečioks Petrui Geniušui?

Tai tik interpretacijos, o Bachas liko toks pat. Aukščiausias menas yra amžinas, jį groja, jo klausomasi. Williamas Shakespeare’as taip pat praėjo visą laiko triukšmą. Prie jo neprisiknisi, nes jis yra. Architektūra kinta, bet išlieka stiliai, unikalūs pastatai. Teatras neturi išliekamosios vertės – spektakliai, aktoriai, žiūrovai pasensta, miršta, o muzika lieka. Na taip, yra ir amžinų filmų. Tiesa, visko pasitaiko, pavyzdžiui, toks dainininkas Luisas Balo savo laiku nebuvo populiarus, nes prastai dainavo, bet nuoširdžiai, jausmingai, su padūsavimais, todėl iš jo ir pasijuokdavo, o va dabar jis labai mėgiamas, pirmosios šio atlikėjo plokštelės brangiai kaštuoja. Gali būti, kad po 5 metų jo žvaigždė užges, nes vėl pasikeis publikos poreikiai, mada.

Man mada laikinas dalykas, aš nuo jos atsitraukęs, laisvas žmogus, o va stilius – kas kita. Korėjoje patekom į madų savaitę, visi aplink pasipuošę, madingi, ir staiga pro šalį eina senukas, iš darbo, pasitempęs, stilingas brangus odinis portfeliukas, skrybėlytė žvilganti – jis taip kasdien vaikšto gal trisdešimt metų, bet visi aplink nuščiuvo ir nugeibo, prieš nesenstantį stilių jų madingumas nublanko. Tai va taip. Kas amžina, kas madinga.