Lauros Vansevičienės nuotrauka
Ingrida Ragelskienė

Skrodimas vaidmeniu

Lapkričio 3 diena, penktadienis, 18.30 val. Dar prieš susirenkant į salę žiūrovams, Vilniaus mažojo teatro orą įelektrina specifinis laikrodžio tiksėjimas. Regis, tokio įkyriai mechaninio, širdies dūžius atliepiančio gyvenime nesi girdėjęs. Jau čia, ant teatro slenksčio, pradeda kirbėti nuojauta, kad laukia neeilinė akistata su Viktorija Egerman, kurią scenoje įkūnija aktorė Gintarė Latvėnaitė.

Pirmojo G. Latvėnaitės monospektaklio „Dvasiniai reikalai“ režisierius Kirilas Glušajevas teigia, kad impulsu kurti spektaklį savo mylimajai ir vienai talentingiausių keturiasdešimtmečių kartos aktorių tapo moters, kuri niekada neegzistavo, dienoraščio ištrauka. „Šis vienuolikos dalių dienoraštis priklauso Viktorijai Egerman, kuri pati sau kuria „dienoraščio teatrą“, arba „scenarijų“. Tas „scenarijus“ pas mus patenka per Ingmarą Bergmaną. Autorius nesukūrė personažo iki galo. Tik paliko jos dienoraštį. Kokia ji buvo Bergmano vaizduotėje, nežinome. Tai Bergmanas padarė sąmoningai. Kokia moteris slypi už to dienoraščio, nežinome. Viktorija taip pat yra „nebaigta“ – iki galo neatskleista. Tuo ji mums visiems labai artima. Argi galima mums atskleisti mus pačius? Atskleisti nei savęs, nei kitų žmonių iki galo negalime. Tai ir yra neišpildoma gyvenimo siekiamybė.“

Daugiau šiame tekste režisieriui nebus leista prabilti. Pasižiūrėjus keletą premjerinių „Dvasinių reikalų“ spektaklių, norisi kalbėti tik apie aktorę G. Latvėnaitę. Nes dar tik sėsdami į savo, žiūrovų, vietas, mes jau randame ją čia, teatro salėje. Regime aktorę, mąsliai besigražinančią scenos ekrane, o išeidami po spektaklio paliekame ją ten, šypsniu mus palydinčią iš ekrano. Čia akimirksniu į dievišką vienį susilieja kinematografo atradimo – stambaus plano, unikalaus, su realybe prasilenkiančio, ją išplečiančio sceninio laiko ir aktorės charizmos magija. Apie šį fenomeną kadaise yra užsiminęs G. Latvėnaitės mokytojas, režisierius Rimas Tuminas: „Tik teatras gali praplėsti ir atgaivinti gyvenimą. Tik scenos dėžutėje yra tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas dar gali būti. Tik čia susitelkia patirtis ir atmintis.“ O pati Gintarė galėtų paantrinti savo mokytojui ir išplėtoti mintį I. Bergmano citata iš „Dvasinių reikalų“: „Būti moterimi, būti aktore reiškia nuolat keisti savo identitetą. Niekada negali būti savimi. Visada privalai ir turi būti kažkuo kitu. Tai savotiškai žavu. Kas nenorėtų bent akimirką pabėgti nuo savo kasdienybės ir nuo savo tikrojo „aš“?“

Ritmas, spalvos, juoda, balta, juoda, balta, lūpos, tyla, akys, tyla, šviesa, ryški šviesa, maldavimas, juoda, ritmas, akys, ritmas, profilis, šviesa, anfàs, šviesa, profilis, šviesa, anfàs, ritmas, skausmas, ritmas, akys, rankos, įtampa, rankos, balta, tyla, ritmas. Žodžiai. „Aš nenoriu keltis, – skanduoja, teškia mums į akis arogantiška, išdidumo ir puikybės kupina keturiasdešimt trejų metų moteris. – Aš noriu mirti. Ne, aš nenoriu mirti. Aš tik daug galvoju apie mirtį“, – tęsia be gailesčio, metodiškai, smaigstydama žodžius– adatas žiūrovui į panages. Ir tai tik pirmosios spektaklio scenos, o jau saldu nuo akistatos su neįtikėtino gyvybingumo, atgrasumo ir grožio padaru, siaučiančiu visus juodos atspalvius sugėrusioje nedidukėje scenoje.

Žymos: