fbpx

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje: saugus žaidimas

Justina Kiuršinaitė

Rašyti apie šiuolaikinį Lietuvos šokį sudėtinga. Viena vertus, jo kūrėjai vis dažniau neria į nepatogias erdves ir stengiasi sudominti kuo įvairesnę publiką. Galime džiaugtis, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra tarsi atskiri šokio centrai, kuriuose kuriami pasirodymai ne tik garsina Lietuvos vardą užsienyje, bet ir plečia šiuolaikinio šokio suvokimą. Mūsų menininkai studijų arba gastrolių metu semiasi įkvėpimo iš eklektiškų užsienio eksperimentų ir juos subtiliai įkomponuoja į savo kūrybą.

Kita vertus, pastebimas tam tikras kūrybinis bei idėjinis konservatyvumas, neleidžiantis mūsų šokėjams peržengti susikurtų štampų. Lietuvoje trūksta užsienio choreografų, o jaunieji kūrėjai bijo eksperimentuoti ir klysti. Mes didžiuojamės, kad Lietuvos šokėjai užkariauja naujas teritorijas bei nenuilstamai keliauja po visą pasaulį, bet gimtinėje jie susiduria su finansiniais ar biurokratiniais sunkumais, o ir su savo ribomis bei kompleksais.

Džiugina, kad šiuolaikinio šokio spektaklių galime pamatyti ne vien teatrų scenose ar specialiai parinktose erdvėse, bet ir įvairiuose renginiuose, minėjimuose, jubiliejuose, o kartais – ir gatvėje (ši praktika ypač pastebima šokio teatro „Aura“ veikloje). Pasirodymų įvairovė tokia didelė, kad įtiktų net išrankiausią skonį turintiems žiūrovams. Be eksperimentinių spektaklių, tokių kaip „Contemporary?“, „(g)round zero“ (chor. Marius Pinigis ir Marius Paplauskas), „(Be) kulminacijų“ (chor. Liza Baliasnaja) ir kitų, kurie pasitelkia ironiją, kūrėjų patirtis ir puikią šokio techniką, yra ir labiau estetizuotų pavyzdžių – „Auros“ spektaklis „Godos“ ar Airos Naginevičiūtės „Chimeros karoliai“, „Stiklo sodai“. Tarptautiniuose festivaliuose „Aura“, „Naujasis Baltijos šokis“ ar šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“ galima susipažinti su užsienio šokio tendencijomis ir pamatyti mažiau žinomus lietuvių kūrėjų darbus.

Šiuolaikinis šokis vis dar sulaukia priekaištų, kad yra sunkiai suprantamas, tačiau jo gerbėjų būrys gausėja, ši meno šaka vis labiau įsikomponuoja į Lietuvos kultūrą. Galima teigti, kad šokis pamažu tampa alternatyva teatro štampų persisotinusiems žiūrovams.

Norėdami geriau pažinti tam tikras šokio tendencijas, aptarkime eksperimentinio pobūdžio spektaklius, kuriems būdingas humoras, asmeninės patirtys ir aktyvesnis žiūrovų dalyvavimas.

Vienas ryškiausių kelerių pastarųjų metų pavyzdžių – šokio spektaklis „Contemporary?“, tapęs puikia alternatyva pernelyg rimtiems šokio pastatymams. Kūrybinė komanda siekė ironiškai pažvelgti į šokėjo problemas ir šiandienos šokio lauke vyraujančias klišes. Kūrinyje ironizuojamas lietuvių šokio melancholiškumas, lėtumas bei bandymas kiekvienu judesiu išreikšti metafizines prasmes. Atskleidžiamas ir spektaklio kūrimo procesas, pavyzdžiui, autorių diskusijos, prasmių perteikimas judesiais, kartais nežmoniškas choreografų elgesys ir pan.

Spektaklis „Contemporary?“ ironiškai pasakoja apie šokėjus bei jų kasdienį darbą. Kūrėjai ne kritikuoja šiuolaikinį Lietuvos šokį, bet nagrinėja jo tendencijas, sunkumus ir visa tai paverčia lengvu žaidimu, į kurį žiūrovai noriai įsitraukia. Tai ne tik puikus spektaklis apie šokio tendencijas ir štampus, klišes ir problemas, bet dar ir nuoširdi šokėjų išpažintis.

Ironijos semantika įpinta ir į M. Pinigio bei M. Paplausko šokio spektaklį „(g)round zero“. Šis darbas atsirado autoriams siekiant iš naujo atrasti save, išsiaiškinti, kaip iš praeities kylančios inspiracijos, idealai tampa kūrybos proceso atspirties tašku. Jungdami įvairius šokio stilius, įtraukdami vaikystės herojus (Michaelą Jacksoną, terminatorių, Bruce’ą Lee ir kt.) menininkai siekia išbandyti naujas sceninių eksperimentų galimybes, išgauti naują judesio kokybę.

2017-02-20
Tags: