Tomo Kos iliustracijos
Sandra Bernotaitė

Seksas ir tekstas

Prieš sėsdama rašyti šį gedulingą straipsnį, išgėriau kavos, įsijungiau patefoną ir užsidėjau džiazo plokštelę. Dabar ore skraidžioja Tsyochio Yamamoto trio garsai. Džiazas gražiai dera prie temos apie Hughą Hefnerį. Gal ne visi žino, bet Hefneris savo laiku labai prisidėjo prie džiazo populiarinimo ar, galima sakyti, legalizavimo tarp baltųjų. Tai vyko Niujorke septintajame dešimtmetyje. Dabar sunku įsivaizduoti Niujorką be džiazo, o dar sunkiau – be sekso. Juk serialas „Seksas ir miestas“ iš ten. Kai prieš dešimtmetį vaikščiojau Manheteno gatvėmis, apėmė jausmas, kad matau gyvus personažus iš šio serialo. Tuomet dar nebuvau laikiusi rankose žurnalo „Playboy“, todėl ryšio tarp jų nepastebėjau.

Po kelių metų Melburno knygų komiso parduotuvėje aptikau krūvelę senų žurnalų su kiškučių ausytėmis ant viršelių. Tai pagavo mano žvilgsnį, tad stabtelėjau, panėriau pirštus tarp puslapių, ėmiau skaityti turinius. Norėjau pirkti visus, bet prie kasos nusinešiau tik du: 1974 m. ir 1987 m. numerius. Kodėl būtent šiuos? Pirmiausia, jeigu ne seksas 1974-aisiais, nebūčiau gimusi 1975-aisiais. O vėlesnis numeris pasirodė įdomus dėl to, kad jame buvo straipsnis apie pirmąjį „Playboy“, kuriame publikuotos dar visai jaunutės, labai organiškos ir charizmatiškos Merilyn Monroe nuotraukos.

Po šių pirkinių susidomėjau „Playboy“ reiškiniu. Kaip nuo tų laikų pasikeitė erotikos estetika? O straipsnių turinys – ar literatai vis dar svajoja patekti į žurnalo puslapius? Po savaitės, nusprendusi, kad reikia atlikti tyrimą iki galo, nuėjau į spaudos kioską ir įsigijau naujausią „Playboy“ numerį (buvo 2012 m. vasara). Pastebėjau esminį skirtumą, žymintį moters kaip erotinio objekto evoliuciją: dingo „krūmai“ ir atsirado implantai. Visa kita, šiame kontekste, tik smulkmenos.

Bet tekstai, tekstai! Atsivertusi senuosius „Playboy“ pamačiau, kad tekstų paklodės savo dydžiu nenusileidžia plotams nuogybės ant šilko paklodžių ar kur kitur. Kaip susijęs seksas ir tekstas?

„Playboy“ puslapiuose radau pavardes tokių autorių, kaip Vladimiras Nabokovas, Johnas Updike’as, Joyce Carol Oates, Saulas Bellowas. Straipsniuose aptariami Ayn Rand ir Jackas Kerouacas. Šriftas smulkus ir tankus, puslapiai dideli. Daug puikios kokybės interviu, kuriems skirta daug laiko, finansų ir pastangų. Gal koks trečdalis straipsnių priskiriami rubrikai Humoras, gausios iliustracijos, į akis tučtuojau šoka karikatūros su nešvankybėmis. Niekas neverčia tekstų skaityti, galima tik žiūrėti į paveiksliukus ir „būti su savimi“. Bet jeigu norisi apkaltinti tuos, kurie mėgsta seksą, pasidavimu žemiausiems instinktams, primityvumu, lėkštumu ar neapsiskaitymu, turi prikąsti liežuvį ir apsimesti, kad nežinai, jog literatai užsiėmę dviem pamatinėmis jėgomis: Erosu ir Tanatu. Beje, vartant senus „Playboy“, pakanka laiko prisiminti, kad visi mes mirsime. Ir kad tie liauni sultingi moterų kūnai, kokiais „krūmais“ ar braziliška depiliacija besipuoštų, per šitiek metų nuo publikacijos gerokai apvyto, o kai kurie jau ir supuvo.

Senieji „Playboy“ yra įspūdingi ir dėl reklamų. Be abejo, rūkymas „tik pravėdina plaučius“, o brangus konjakas – puiki įžanga, einant žaisti į miegamąjį. 1967 m., pristatant naują filmavimo kamerą Vivitar Super 8, detalėmis buvo „išrinkta“ ne tik kamera, bet ir mergina, vilkinti maudymosi kostiumėlį. Kitaip tariant, kameros modelis ir mergina-modelis puikiai tilpo vienoje nuotraukoje, o naudojimosi instrukcijos viena kitą papildė. Nereikia sakyti, kokiai tikslinei auditorijai buvo skirtas ir pirmasis, ir antrasis objektai.

Žymos: