Sapnavau kuo tikriausią košmarą. Nuo tokių atsibundama it pagaliu per galvą gavus. Taip ir buvo! Siužetas – banaliai darbinis. Sapnavau, kad girtuokliauju darbo vietoje – kažkurioje sapne sunkiai identifikuojamoje meno galerijoje. Tai galėjo būti Šiuolaikinio meno centro pirmojo aukšto salė, antrasis Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ „denis“, vidinis Nacionalinės dailės galerijos kiemelis. Nesvarbu. Sapne pabudęs ir sunkiai atplėšęs sulipusius akių vokus apsižvalgiau aplinkui ir pamačiau, kad jo metu ekspozicijos erdvėje turėjusi egzistuoti menininko Sauliaus Vaitiekūno instaliacija „Bon Voyage“, – kūrinys, sudarytas iš keliasdešimties tonų šaligatvio plytelių ir autentiškų, Lietuvoje surinktų kelių šimtų medinių ližių (tai įrankis duonai ar kitokiam kepsniui pašauti krosnin), – iš dalies yra dekonstruota. Plytelių (viena sveria maždaug 40 kg), žinoma, niekas nė piršteliu nelietė, tačiau ližės buvo išguldytos, sukrautos į krūvas ir supakuotos. Sapne puoliau skambinti menininkui (puikiai pamenu, kad buvo ankstyvas rytas – 6 val. 47 min.), tačiau Saulius atsiliepė ir rūškanu balsu pasakė, kad ližių nuėmimas buvo mano (morfėjinės parodos kuratoriaus) iniciatyva. Esą per išgertuves mes susipykome ir aš kategoriškai pareikalavau, kad S. Vaitiekūnas pašalintų savo meną. Įskaudintas autorius taip ir padarė, tačiau įžeidėjas (sapnuotojas ir šių eilučių rašytojas) pasijuto dar blogiau ir visais būdais bandė įtikinti viską grąžinti į vietas. Bet kelio atgal nebebuvo… Tuomet į salę įėjo iš Olandijos nežinia ko grįžusi mano kurso draugė, scenografiją studijavusi mergina, kuriai šiek tiek simpatizavau. Ji pavaišino mane skaniais pusryčiais, o aš galvojau, kad norėčiau su ja pasimylėti. Tai, regis, neįvyko, nes galvon vėl šovė košmariška mintis – esą tuoj salėje pasirodys pirmieji lankytojai, S. Vaitiekūno kūrybos gerbėjai, o chrestomatinė jo instaliacija sudarkyta… Būtent tuo metu ir pabudau kriokdamas ir dar ilgokai mąsčiau – tiesa tai buvo ar tik sapnas?

Paskui, jau visiškai atsibudęs (vos neparašiau – išsipagiriojęs), pradėjau blaiviai ir racionaliai mąstyti. Supratau, kad be Sigmundo Freudo psichoanalitinės metodikos, nagrinėjančios kasdieninio gyvenimo psichopatologinius reiškinius, neišsisuksiu. Carlas Gustavas Jungas bei jo analitinė filosofija su savo kolektyvinės pasąmonės ir archetipų fenomenais irgi būtų į temą… Nesu didelis psichologijos mėgėjas, o ir gyvenimiškoji elgsena bei visokiausi dvasiniai virpesiai nėra stiprioji mano pusė, tačiau S. Vaitiekūno kūryba be šių instrumentų sunkiai išnarpliojama. Visų pirma, ji labai stipriai – akmenų bei uolienų pavidalais, daug sveriančiais ir vargiai pakeliamais svoriais – įkūnija meną kaip sublimuotų instinktų išraišką. Verta pažvelgti vien į patį autorių, jo begalinę aistrą kuriant, konstruojant, instaliuojant ar net komentuojant savo artefaktus (prisipažinsiu, kad atpasakotasis sapnas turbūt ir yra tam tikra asmeninio bendravimo su Sauliumi išdava). Antra, jis pats pri(si)pažįsta, kad vienas dažniausių elementų jo darbuose yra skylė. Pažvelkime į tokius kūrinius kaip „Rožinis“, „Ex-votos / Raudų siena“ ar „Odė savam krantui, arba keletas įžvalgų ieškantiems laimės“ – visuose juose esama skylių, didesnių ar mažesnių, virstančių skylutėmis. Galbūt tai retorinis ir profesionalesnio psichoanalitiko vertas klausimas, bet ar tai nėra ne tik autoriui ir žiūrovui, bet visai žmonijai būdingų (jeigu kliautumės jungiškuoju kolektyvinės pasąmonės supratimu) užslopintų seksualinių troškimų išraiška? Tam, kad menininkas nebūtų apkaltintas vienpusiškumu, reikia pastebėti, jog jo kūrybos visumoje skylę, it koks vyriškasis yang pradas, papildo, atsveria, kompensuoja falo pavidalo elementas. Šiuo atžvilgiu tobulas yra objektas „Truba“, mat jame įkūnyti abu seksualiniai pradai (kažkada vienas pilietis man analogiškai aiškino apie tobulą universaliąją kriauklės simboliką, kurios vienas galas žymi moteriškumą, kitas – vyriškumą). Bet, jeigu pažvelgtumėte į spermatozoidiškus susapnuotosios „Bon Voyage“ ližių siluetus ar į dangų net kokių šešių metrų aukštyje styrantį sovietinio MIG markės naikintuvo pirmagalį („Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus“), suprastumėte, kad esama S. Vaitiekūno kūrinių, trykšte trykštančių vyriškumu. Jie agresyvūs ir pikti, stovi ir yra statūs. Kas tai, jeigu ne pirmapradis vyriškas gaivalas? Apie šitai juk ir mano darbinis sapnas…