„Ši knyga yra tikra fakcija, faction, arba faktų ir fikcijos junginys. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (arba egzistavo), faktai – autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose arba vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas, todėl savo herojų vaikų, vaikaičių bei provaikaičių prašau atleisti už šią profanaciją bei įsilaužimą“, – „Oona & Salinger“ įžangoje rašo Frédéricas Beigbederis.

Apie šį romaną aš taip pat galėčiau pasakyti kažką panašaus, tačiau, skirtingai nei autorius, atleidimo nei vieno neprašysiu. Kadangi savo kasdienybę pastaruosius metus leidau įvairių žinių portalų redakcijose, o tai reiškia, kad apie fakciją ir – sergėk Dieve! – fikciją negali būti nė kalbos, faktai ir tik faktai, dabar tiesiog su paauglišku užsidegimu atsiduodu vaizduotės skrydžiui į savo mylimo rašytojo kiek painią gyvenimo istoriją. Juk kas dar labiau galėtų intriguoti, jei ne pirmoji meilė, išliekanti visą gyvenimą tarsi lelijos įdagas, kurį kadaise Prancūzijoje išdegindavo perkamų moterų ir vagių kūnuose?

Oona O’Neill buvo garsaus amerikiečių dramaturgo, Pulicerio ir Nobelio premijų laureato Eugene’o O’Neillo dukra, pasaulį išvydusi 1925 m. gegužės 14 d., iš santuokos su rašytoja Agnese Boulton. Tiesa, jųdviejų bendras gyvenimas nesusiklostė laimingai: po dvejų metų Eugene’as paliko šeimą, kurioje, be Oonos, dar augo vyresni broliai Shane’as ir Eugene’as jaunesnysis (abu pasirinko savižudybę). „Ji paveldėjo tiesią motinos nosį ir tamsias tėvo akis. Eugene’as pripažino, kad ji graži, tačiau dukters verksmai trukdė jam rašyti“, – pasakoja Beigbederis. Tai, kad tėvas paliko ir vėliau nerodė jokio ypatingo dėmesio, Ooną kankino visą gyvenimą. Tėvo šlovės šešėlis merginą labai slėgė, ir ji save vadino auksine našlaite. Oona rašė tėvui laiškus, bet jis atsakydavo retai ir vangiai. Tačiau šis pasakojimas – ne apie eilinius beprasmiškus tėvo ir dukters santykius.

15-metė Oona O’Neill ir 21-ų Jerome’as Davidas Salingeris susipažino 1941 m. vasarą Naujojo Džersio pakrantėje, Brilės mieste. Salingeris, po kelių sėkmingų publikacijų jau žinomas kaip rašytojas, ten išvyko atostogų su savo karo akademijos draugu Williamu Faisonu, kurio sesuo Elizabeth’ė Murray degė iš nekantrumo pasiturintiems ir nuobodaus gyvenimo nuvargintiems bičiuliams parodyti Salingerį. Tarp jų buvo ir tokių vunderkindų kaip Trumanas Capote’ė ar George’as Orwellas, taip pat kiekvieno reikšmingo vakarėlio ašis, „auksinė trijulė“ – Oona O’Neill, Gloria Vanderbilt ir Carolė Matthau.

Oona buvo kaip tik tokia mergina, kokias Salingeris niekino: be galo graži, žymi vien tuo, kad gimė garsioje ir turtingoje šeimoje, poor little rich girl, neturinti jokių problemų, aiškiai tuščia ir mėgstanti pasilinksminti. Tačiau ironijos išdaiga – Salingeriui nutiko tai, kas ir kitiems jauniems ir ne tik jauniems vyrams, besispiečiantiems aplink Ooną, taigi jis įsimylėjo. Ir dargi ne šiaip sau, o stipriai ir iki aptemimo, tad ši tamsiaplaukė dama jo jautrioje sieloje paliko įspaudą iki gyvenimo pabaigos bei darė įtaką kūrybai. Dėl mūzos Oonos Salingeriui viskas apvirto aukštyn kojomis.

Tarp jų prasidėjęs romanas tęsėsi ir grįžus į Niujorką. „Pirmoji meilė retai kada nusiseka ir nėra tobula, tačiau ji būna ir lieka… pirmoji. Be jokios abejonės, nei vienas, nei kitas niekada nepamirš šios pradžios. Jerry’is valandų valandas laukdavo Oonos prie Brilės mergaičių mokyklos, jie vaikščiodavo po Centrinį parką, susitikdavo didžiuliame Carolės Matthau bute, Parko aveniu ir 55-osios kampas, ar kavinėse, žaislų parduotuvėse, arba eidavo į kiną. Jiems visada būdavo rezervuotas šeštasis „Stork Club“ stalelis, o mėgstamiausioje knygų parduotuvėje „Strand“ 4-ojoje aveniu nukniaukę supirktas knygas balsu garsiai skaitydavo sakinius, kuriuos ankstesni skaitytojai būdavo pasibraukę“, – taip įsimylėjėlius aprašo Beigbederis, kuris, atrodytų, mielai būtų buvęs Oonos vietoje.