Eglė Petreikienė

Rytis Zemkauskas: mano laidos kaip žolė

Žurnalistas, prodiuseris, režisierius, scenaristas, kultūrinių TV laidų autorius („Lankos“, „Alchemija“, „Snobo kinas“, „Pasivaikščiojimai“, „Mano kiemas“, „Vakarų efektas“, „Panikos kambarys“), filmų garsintojas, VDU docentas, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Mito skyriaus vadovas, rašytojas, poetas… Jeigu reikėtų sumaketuoti vizitinę kortelę RYČIUI ZEMKAUSKUI, visos veiklos tiesiog netilptų jos averse, nebent 5-ių punktų šriftu. Pamėginkim pažvelgti anapus TV ekrano: kas ir koks yra žmogus, prakalbinęs ir atskleidęs mums tiek daug kultūros veidų ir reiškinių.

Pasivaikščiokim, Ryti, po tavo kiemą. Koks jis? Kas kultūros lankose yra tavo daržas ir ne tavo daržas?

Pirmiausia – aš žurnalistas. Matau pasaulį žurnalistiškai, esu labai smalsus. Taigi visas kultūrinis ir socialinis laukas tampa mano teritorija (nemėgstu žodžio „daržas“), mat žurnalisto reikalas yra visur kištis ir klausti „kodėl?“ Žurnalistas šiaip jau turi jus vienu metu žavėti ir erzinti. Kažkada, prieš dvidešimt metų, dar kuriant „Lankas“, vienas žmogus piktinosi, kad nėra nė vienos laidos apie baletą. Nutariau paerzinti. Sakau, nepatinka jis man. „Tai dėl to, kad jūs nieko apie jį neišmanote“, – atšovė pasipiktinęs žmogus, baleto artistas. Pas mus tebelikęs idiotiškas sovietmečio reliktas – manoma, kad žurnalistas privalo išstudijuoti sritį, t. y. baleto atveju, nežinau… gal sugebėti padaryti kokius penkis „fouette“. Tai absurdas. Žurnalistas turi išmanyti žurnalistiką ir komunikaciją.

Mano kompetencija yra kurti TV laidas ir jos privalo būti įdomios kiek įmanoma platesnei auditorijai. Visa kita – ne mano darbas. Kurdamas laidą apie, pavyzdžiui, J. Basanavičiaus nervų krizę ir jo snobizmą, aš neprivalau skaityti istorikų veikalų. Turiu žinoti, kokie specialistai juos skaitė ir gali mane konsultuoti, kas man duos interviu, taip pat turiu susitelkti į laidos dramaturgiją, rasti patrauklios vaizdo medžiagos šaltinius ir paruošti klausimus atsižvelgdamas į konsultantų patarimus, bet kartu ir galvoti apie žiūrovą. Ir dar, jeigu esu kadre, turiu, kiek įmanoma su mano skurdžiu prigimimu, gerai atrodyti.

Jei nori būti geras žurnalistas, patarčiau metus studijuoti Aristotelį, metus – popmuzikos istoriją (ypač aukso amžių nuo „The Doors“ iki „Nirvana“), metus – britų aktorystę, metus – Froidą (Sigmund Freud) ir jo mokinius, metus gyventi Italijoje, kad išsiugdytum skonį aplinkai ir gyvenimui, o likusį laiką leisti mieste, tarp žmonių, mokantis bendrauti, suprasti, atjausti. Dar būtina dalyvauti socialiniuose tinkluose, nes, kol kas nors išjungs elektrą, pasaulį valdys internetas.

 

Dvidešimt treji metai televizijoje – rimtas bagažas, leidžiantis peržvelgti, ką sukaupei per tuos metus ir kodėl būtent tai. Atsitiktinumas ar pasirinkimas – tavo, ką tik diplomuoto germanisto, kūrybinio kelio pradžia LRT Kauno redakcijoje? Čia gimė laidos „Septintasis kontinentas“ (1994), „Atsargiai – reklama!“, „Septynios Kauno dienos“ (1995). Tikiu, kad supratimas, kokia turi būti televizija, ko reikia žiūrovui, kito. Kokių intencijų vedamas nėrei į kultūros sklaidą televiziniu formatu?

Pradėjau Kauno redakcijoje, nes Vilniaus redakcijos tuo metu biški nebuvo, joje šeimininkavo amfetamino prišerti rusų kareiviai su automatais ir darė, ką geriausiai moka – viską gadino. Mano debiutas TV – reportažas iš Juragių retransliacijos stoties 1991 m. sausio 14-osios vakarą. Buvome su draugais ką tik grįžę iš budėjimo prie Parlamento (tada dar nežinojome, kad praeis daug metų ir toji Naktis bus rašoma iš didžiosios raidės) ir, numigęs kelias valandas su veikiančiu radijo aparatu prie ausies, su bičiuliu ir tada dar būsima savo žmona išvažiavau daryti kažko, kas atrodė svarbu. Dažnai galvoju, kad mūsų kartai galima tik pavydėti: mes buvome jauni ir vyko revoliucija prieš melą ir vergiją. Kas gali būti geriau jaunam idealistui?

Universitete studijavau anglų kalbą, nes tikrai neketinau pasilikti gyventi SSRS. Būtų neišleidę, būčiau pabėgęs. Bet štai atėjo mūsų revoliucija, ir nebereikėjo niekur bėgti. Kai dabar svaigstama, koks siaubas, kad pusė Lietuvos išvažiavo, galiu pasakyti – jeigu Sovietų Sąjunga būtų atidariusi sienas, būtų išvažiavę visi.

LRT pradėjau kurti laidas ir daryti visokius televizinius eksperimentus, tačiau tikrojo meistriškumo išmokau, kai mane pakvietė į LNK. Jaunas, neturintis jokio balasto kanalas, įsikūręs unikalioje vietoje ir sutraukęs didžiausius visos Lietuvos talentus. Mes mokėmės vieni iš kitų, o kartu televizija kaip reiškinys auklėjo mus. Ten išmokau dirbti daug, tiksliai ir racionaliai. Ten supratau, kad tai, ką darai, turi būti patrauklu žiūrovui. Ir kad žiūrovas neretai daug protingesnis, nei tu galvoji ar tave tikina visokie aiškintojai.

 

Daugelis TV laidų prodiuserių į kaltinimus dėl pernelyg žemai nuleistos turinio kokybės kartelės meta argumentą-paruoštuką: turime tokią televiziją, kokios nori žiūrovas, t. y. paklausa formuoja pasiūlą. Tačiau stebint tavo prodiusuojamas, vedamas kultūrines laidas, neapleidžia jausmas, kad bandai įveikti TV inerciją, nusistovėjusią gravitaciją, ir tau puikiai sekasi: tavo laidos – gyvas įrodymas, kad kultūrinė televizija gali ir turi būti kitokia, kad žiūrovui reikia ne tik duonos ir žaidimų, t. y. šiais laikais – popkornų ir popso. Ar tikrai TV turiniui didžiausią įtaką daro TV metro skaičiuojami reitingai?

Sakiau, kad žiūrovas yra labai protingas. Sykiu jis – tingus veidmainis. Kalba, kad nori rimtos produkcijos, o nejučiomis visą dieną žiopso popsą ir pailsi kaip niekur kitur. Nuo Prusto (Marcel Proust) arba Anzelmo Kyferio (Anselm Kiefer) greitai pavargsta ir klausia: o kur čia kavinė? Kita vertus, kūrėjai, kaip aš, irgi yra veidmainiai. Padarai prastą produktą, o virkauji, kad tavęs nesuprato, ir kaltini auditoriją neišprusimu. Tiesa, kaip sakė agentas Malderis, yra kažkur anapus.

Pirmas mano principas: kuo geriau žinoti televizijos taisykles ir jos tikrovę, kiek tai iš viso įmanoma. Gerbti komercinę televizijos pusę, nes tai ji uždirba pinigus ir išlaiko kanalus. Sukurti gerą komercinę laidą daug sunkiau, nei kurti mano laidas. Kodėl? Nes ten yra griežtos žanro taisyklės ir reikia labai daug disciplinos bei profesionalumo. Aš gi neretai taisykles nusistatau pats ir, jeigu ką, galiu apsimesti, kad „taip ir norėjau, kad nežiūrėtumėte“.

Apskritai manau, kad uždirbti pinigai yra rimčiausias būdas pamatuoti darbo kokybę, nes ją sudaro ne tik produktas, bet dar ir paklausos suvokimas bei sugebėjimas parduoti. Kvailystė prekiauti Palangoje banglentėmis ir po to piktintis, kad nelabai kas nori jas pirkti. Taip, yra išimčių iš šios taisyklės. Bet jos taip ir vadinamos – išimtimis.

Antras principas: nekreipti dėmesio į viską, kas čia pasakyta, ir bandyti kurti televiziją kas rytą iš naujo, tarsi iki manęs nieko nebūtų buvę. Kai kažkada su Ričardu Rickevičiumi sukūrėme laidą „Lankos“, viena save reikšminga laikiusi kritikė išsiliejo per visą tuo metu labai reikšmingo leidinio puslapį: koks gi čia šlamštas atsirado televizijoje. Man labai skaudėjo (net dabar skauda, kaip galima jausti iš epitetų). Paskui mes laimėjome. Kai pasirodė „Pasivaikščiojimai“, reakcija buvo panaši, tik man tai jau iš karto reiškė pergalę. Ir tikrai, vos ne visi ėmė vaikščioti laukais su kameromis ir sakyti, kad jų pokalbiai bus kitokie. Bent vienos mažos šalies televizinė padangė pasikeitė.

Galiu ramiai pasakyti, kad televizijoje dirbu labai kitaip, o kartu ir labai tradiciškai. Kurdamas naujus laidų formatus, visada ieškau teisingo šių dviejų vektorių balanso. Mano laidos kaip žolė: rudenį numiršta, o pavasarį atželia ir išlenda pro asfaltą. Daugiau niekas mūsų televizijų pasaulyje taip nedaro. „Alchemija“ ir „Pasivaikščiojimai“ atgimė bent po penkis kartus, „Mano kiemas“ – tris. „Snobo kinas“ – du. Noriu ir tikiu, kad bus sukurta naujų „Vakarų efekto“ serijų. Iš dalies taip yra dėl to, kad mes esame priklausomi nuo finansavimo ir gauname jį tam tikram laidų skaičiui. Už tai esu labai dėkingas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, nes jie suteikia mums galimybes sukurti novatoriškų produktų. Pavyzdžiui, ką tik eteryje pasirodė septynios naujos „Pasivaikščiojimų“ laidos su jaunosios kartos atstovais. Vadinu juos „šauniąja septyniuke“, nes tai tie mokslininkai, sportininkai ir visuomenininkai, kurie teikia valstybei vilties. Visus šiuos savo laidų ciklus noriu tęsti tol, kol turėsiu jėgų, mat mano sukurti formatai nesensta.

Mano televizijos teorija remiasi minėtų prielaidų rinkiniu: žiūrovas yra iš esmės tingus, linkęs į saviapgaulę, mėgstantis išsipildymo iliuziją. Yra ir kiti komponentai, bylojantys kitokios, labiau avangardinės televizijos galimybę, bet apie juos nėra ką pasakoti, aš juos ketinu parodyti. Savo pataisas visada įveda ir technologijos, nes tarpdisciplininė kūryba, kaip opera arba televizija, visais laikais smarkiai priklausė nuo techninės pažangos.

 

Panašu, kad mes turime dvi Lietuvas: viena su pasimėgavimu žiūri „karštų“ pokalbių šou, gyvenimo būdo (snobiškojo ar vargetiškojo) laidas, verksmingus turkiškus serialus ar holivudinę produkciją, matyt, nupirktą dėl geros akcijos per išpardavimus; kita, su pasidygėjimu keikdama pirmąją, perjunginėja kanalus, ieškodama intelektualesnių filmų ir laidų. Kaip užpildyti atsivėrusią properšą turiniu, kuris būtų patrauklus daugumai?

Esu didelis popso mėgėjas, taip pat labai gerbiu Holivudą, nes jie vieninteliai žino, kaip pavydėtinai stabiliai kurti populiarius produktus. Dabar pasakysiu, kas nepatiks laikantiems save labai intelektualiais: mano laidose jus užkabina kaip tik popsiniai triukai. Ir jūs norėtumėte, kad ten jų būtų daugiau, nors kalbate man ką kitą.

Tai žmogiška, pernelyg žmogiška. Manyje telpa daug asmenybių: aš alpstu nuo damos su aukštakulniais, eilutės iš Bašio (Matsuo Basho) ir lygiai taip pat nuo milijono eurų arba saulės spindulio, kuris ką tik taip gražiai apšvietė palangę. O kartais man į viską nusispjaut – aš piktas ir alkanas, tiks bet kas. Kartais esu tas, kuris tyčiojasi, kartais tas, iš kurio tyčiojamasi. Esu auka ir budelis, ranka ir klaviatūra. Ir dar labai smalsus. Mano požiūriu, stiprus meno kūrinys yra pilnakraujis: jame teka visi žmogiški syvai. Mūsų taip nejaudintų Bergmano (Ingmar Bergman) „Personos“ herojės, jeigu jos nebūtų šitokios gražios, ypač man – Bibi Anderson. Ir kaip tik to iš Bergmano išmoko Linčas (David Lynch) – herojės turi būti seksualios, tada mums rūpės jų vidinis pasaulis! Tarp kitko, ne visai į temą, Linčo personažas iš serialo „Twin Peaks“, daktaras Džiakobis (Lawrence Jacoby), man visada buvo labai artimas. Kada nors įsitaisysiu tokius akinius…

Dvi Lietuvos gyvena kiekviename iš mūsų. Tai mūsų in ir jang. Mes esame šitos kovos arena, kaip pasakytų Kazantzakis (Nikos Kazantzakis). Intelektualai turėtų vieni pirmųjų tai įsisąmoninti (nes yra pajėgūs) ir tada jau pasakoti kitiems, užuot žiūrėję į viską nuo apdžiūvusio ąžuolo viršūnės. Jaunoji karta taip ir daro. Žinote, ką veikia jauni mano pažįstami intelektualai, kuriuos sutinku kūrybos namuose pajūryje? Pasiima plastikinius maišus ir niekieno neprašomi eina į pajūrį rinkti šiukšlių! Štai kur intelektualo vertas darbas! O vakare mes žiūrime Bergmano filmus ir nekalbame prie vyno apie dvi Lietuvas. Mums užtenka vienos.

 

„Sigitas Geda. Žiema Stokholme“ (2002), „Stichijos“ (2005), „Pačios keisčiausios sąjungos istorija“ (2009), „Aestiorum Gentes“ (2014) – tai tavo dokumentiniai filmai, esi jų autorius, režisierius, scenaristas. Dokumentiką, kaip žanrą, priskirtum TV žurnalistikai ar meninei kūrybai? Ar dokumentuotos realybės medžiaga leidžia interpretuoti, įnešti savų spalvų, atskleisti asmeninį požiūrį?

Dokumentika labai pasikeitė. Ji keliauja fikcijos link, tik fikcija šiandien bando apsimesti dokumentika. Jau nuo von Triero (Lars von Trier) fikcija ieško „tikrumo“, daug kino kūrėjų mėgsta „remtis tikrais faktais“, tad dokumentikai belieka pasitelkti išmonę žiūrovams privilioti. Nuo šio pavasario VDU diplomatijos magistrantams dėstau naratyvo konstravimą. Ten mes analizuojame, kaip paprasta orų prognozė tapo iš koto verčiančia drama: lis, bus potvynis? O gal kruša? O jeigu rūkas ir dar plikledis – nepatariama eiti iš namų? Šalna dirvos paviršiuje privers jus krūpčioti iš siaubo… „Discovery“ ir „History“ kanalų dokumentika gerai įvaldė šį metodą: jie padalija savo filmus į penkiasdešimt dramų per penkiasdešimt minučių ir taip laiko žiūrovą už trumpo pavadžio. Jei ne reklama, tai jis turbūt ir į tualetą pamirštų nueiti. Dokumentika plačiąja prasme prisiėmė Sofoklio laikų graikų choro funkcijas ir mums parodo, kaip turime reaguoti į pasaulį. Žinoma, yra ir kitokios dokumentikos, bet ją sunkiau pamatyti per televizorių, reikia eiti į kino festivalius arba ieškoti tinkle. Ir tai taip pat normalu, nes televizija negali sau leisti rodyti produktų, skirtų per mažai auditorijai.

Tarp kitko, įsitikinimas, kad intensyvaus ritmo šiuolaikiniam žiūrovui būtinai reikia, nebūtinai yra teisingas. Taip, jauni žmonės pripratę prie tam tikro įvykių (tiek vaizdo, tiek muzikinių, tiek tekstinio pasakojimo) ritmo, tačiau tie patys žmonės neretai internete pusvalandį stebi vaizdą, kur labai lėtai gražiais gabaliukas pašildytu peiliu yra pjaustomas sviestas. Dramos ten nėra, o jeigu yra, tai ji visai kitokia.

Tikrus dokumentinius filmus sukūriau tik du, visa kita – užsakymai festivaliams arba kokiems nors renginiams. Apskritai esu iš tų, kurie mėgsta dirbti pagal užsakymą: tada ir finansai būna garantuoti, ir pagalbą kuriant produktą lengviau gauti. Gryna kūryba de profundis yra žavi, bet gerokai rizikingesnė, tad rizikai reikia turėti rezervų. Be galo gerbiu kino režisierius, sugebančius kurti ir komerciškai sėkmingus produktus, ir šalia (gal net už iš pirmųjų uždirbtus pinigus) – gilesnį meną. Tarkime, Gusas van Santas (Gus Van Sant), Stivenas Soderbergas (Steven Soderbergh) – jie man yra pavyzdžiai.

 

Esi daugiabriaunis. Kaip skirtingos tavo briaunos sąveikauja: papildo, sustiprina viena kitą, ar priešingai – turėdamas tiek daug įvairios veiklos, gali pakeisti vieną užsiėmimą kitu, kad pailsėtum?

Pirmiausia stengiuosi auklėti save taip, kad nepamirščiau esąs laimės kūdikis. Kai kurios veiklos man puikiai sekasi ir jos man leidžia žiūrėti į pasaulį labai pozityviai. Bent šią akimirką. Kas bus rytoj – nežinau. Ne visi žmonės gali su tuo tapatintis, nes mūsų jausenos ir išgyvenimai nebūtinai universalūs. Šito turiu nepamiršti ir stengtis niekur nekalbėti už visus. Kita vertus, visiems noriu daug ką parodyti. Savo TV laidomis siekiu patikti ir įtikti žiūrovui, arba teisingiau – kad mano pasiūlyti pašnekovai jam įtiktų ir patiktų. Su savo draugais, kurie ir yra laidų kūrybos komanda, mes netingime leistis paskui atsiradusią temą, nueiti dar vieną mylią, kad tik būtų įdomiau. Aš vis svajoju apie tobulą kamerą, kurios nevaržytų jokios techninės galimybės ir ji galėtų filmuoti, gaudama informaciją tiesiai iš mano smegenų, kuri galėtų skraidyti ten, kur parodau rankos mostu ir sekti mus su pašnekovu tarsi uodas, viską kokybiškai įrašinėdama.
Paminėjai daug mano užsiėmimų, tačiau tiesa yra tokia, kad galiu dėstyti studentams, galiu rašyti straipsnius ir knygas, vesti seminarus ir viešas paskaitas, dirbti diktoriaus darbą, dalyvauti kuriant įvairius projektus, bet jeigu tuo pačiu metu neturiu jokios TV laidos, nesijaučiu tikrai gyvas. Man nieko nėra geriau už vėjo gūsį, kurį privažiavęs prie filmavimo vietos gaunu lipdamas iš automobilio. Nieko nėra smagiau už kameras TV studijoje arba kameras, sekančias paskui mus miestų kiemais, arba drono akį, matančią mane iš viršaus. Nieko nėra geriau už galimybę kartais pabūti reporteriu; sukurti siužetą ten, kur niekas tavęs nepažįsta ir nelaukia. Kalbinau galybę žmonių, nuo JT generalinio sekretoriaus ar Dalai Lamos iki babyčių parodų salės budėtojų, mačiau skurdą ir beprotišką turtą, apgaulę ir didį grožį, bet kitą rytą aš noriu dar ir esu pasiruošęs vėl. Štai tokia mano laimė. Ar ji išsekina, ar nėra čia nemažos dalies infantilumo? Yra. Ar nenukenčia artimieji? Nukenčia. Ar man dėl to nesmagu? Taip. Ar dažnai jaučiuosi netalentingas aferistas, kišantis žmonėms pusfabrikačius ir reikalaujantis nuolatinio dėmesio sau? Kasdien. Ką gi tokiam daryti? Keltis kitą rytą ir norėti dar.

 

Tavo gyvenimo pulsas ypatingai dažnas, ir jį tokį išlaikyti būtinas vidinės energijos generatorius. Kaip ir kur pasikrauni? Ar nekyla noras nors trumpam pabėgti į negyvenamą salą? Ar yra tokia sala tavo žemėlapyje?

Tą salą aš sukūriau būdamas vaikas. Vienišas vaikas, po tėvų skyrybų nublokštas į vidurio Lietuvos vienkiemį su tarpukario laikraščiais ir žurnalais palėpėje, labai sena žole, močiutės pasakojimais apie gyvus ir mirusius kaimynus, karą, gimines šiapus ir anapus Isos slėnio. Ten būdavo dieviški saulėlydžiai ir toks nuobodulys, kad net skaudėdavo. Naktį mano šuo Meškis nesiliaudavo loti, senas namas traškėdavo ir braškėdavo pučiant vėjams, o vėjo ten daug, nes vidurio Lietuvos lygumos. Tad aš susikūriau salą, teisingiau – visą archipelagą – su miestais, žmonėmis, roko festivaliais, radijo ir televizijos stotimis, meilėmis, dangoraižiais, regatomis ir viskuo, kas man atrodė įdomu. Ir buvau joje. Ir tikrai kada nors dar būsiu.