fbpx

Rizikuojantys nenutolti nuo realybės

Aušra Kaminskaitė

2022-aisiais Kaunas su nedideliu Liuksemburgo miestu Ešu prie Alzeto (Esch-sur-Alzette) dalinsis Europos kultūros sostinės titulu. Ši žinia – kaip ir bet kuri gausesnė kultūros finansavimo apraiška – džiaugsmą neša tiek miestų bendruomenėms, tiek srities atstovams, labiau pratusiems prie nuolatinių reikalavimų susiveržti diržus. „Kauno – Europos kultūros sostinės“ (KEKS) komandos organizuojami renginiai jau prasidėjo ir iki pat kulminacinių metų jų tik daugės: miestas skęs nemokamuose ir mokamuose pasirodymuose, regės įspūdingus fejerverkus, girdės gausybę sveikinimo kalbų… Galiausiai kiekvienas reiškinys pasuks vienu iš dviejų kelių: baigs savo kelionę vos nutrūkus finansavimui arba įgis pagreitį ir nužygiuos tolyn, užsitarnaudamas teisę formuoti kultūros veidą ir politiką.

Nors Europos kultūros sostinės programą dažniau siejame su atskirų renginių organizavimu, vienas svarbesnių tikslų yra suteikti sąlygas naujų kultūros reiškinių atsiradimui, brandai ir tęstinumui. Trumpai tariant, norisi tikėtis, kad 2022-ųjų perspektyva leis kurti naujas Kauno kultūros ir (netgi) turizmo tradicijas bei padės miestui tapti konkurencingesniam šalies sostinės atžvilgiu (tai neabejotinai suteiktų progą pasitempti ir Vilniui).

Tarp tokių tikslų vedamų KEKS 2022 iniciatyvų – naujas šiuolaikinių menų festivalis „ConTempo“, rengiamas Lietuvos šokio informacijos centro vadovės Gintarės Masteikaitės, savo polinkį gero skonio eksperimentams įrodžiusios „Naujojo Baltijos šokio“ ir „Naujojo cirko savaitgalio“ programose. Organizatoriai tikisi, kad iki 2022-ųjų „ConTempo“ išgrynins savo koncepciją ir kryptį, o kol kas juos nuspėti sunku. G. Masteikaitės festivaliai dažniau primena ne organizacinius darinius, bet meno kūrinius, kuriuose svarbi tematinė linija, stilistika, šioks toks nukrypimas nuo bendro plano (sėkmingas arba ne) ir įvairaus plauko personažai, kurių patraukliausi ne visada būna patys pagrindiniai. Akivaizdus kontrastas įsigalėjusiai tendencijai renginius reklamuoti kaip visus skonius patenkinsiančius.

Įdomu tai, kad vieni „ConTempo“ svečių – trupė iš Italijos „TeatrInGestAzione“ – patys daugelį metų organizuoja savitą festivalį, kurio tikslas yra ne pristatyti vietinei publikai kuo didesnę įvairovę, bet, pirmiausia, formuoti bendruomenes, kvestionuojant privačią nuosavybę. Neapolyje gimusio „Altofest“ renginiai kasmet vyksta skirtingose vietovėse, erdves atrandant vietinių žmonių butuose. Apie festivalio tikslus, koncepciją ir organizacinį procesą pasakoja viena iš spektaklio „Pradedantieji“ autorių ir „Altofest“ organizatorių Anna Gesualdi.

Kaip jums pavyksta įkalbėti žmones įsileisti atlikėjus ir publiką į savo asmeninę erdvę?

Niekuomet nieko neįkalbinėjame. Festivalis kasmet vyksta vis kitoje lokacijoje ir, siekdami suburti grupę tų, kurie „paskolintų“ savo namus, pirmiausia ištiriame pasirinktą vietovę. Numatę teritoriją pradedame ją stebėti, gyventi tenykščių gyvenimą: apsiperkame vietiniuose prekybos centruose, lankomės kavinėse, sėdime aikštėse, ieškome bendruomenių švenčių. Taip praleidžiame keletą dienų, o vėliau sugrįžtame pakartoti; ilgainiui imame kalbėtis su vietiniais – potencia­liais pasirodymų erdvių šeimininkais, – dalindamiesi su jais savo politiniais principais, poetine projekto perspektyva. Mums labai svarbu apsikeisti mintimis, susipažinti ir pabūti su konkrečiais žmonėmis esamuoju laiku.

Susitikusi su potencialios „Altofest“ erdvės šeimininku pirmiausia prisistatau, papasakoju apie save, kad įgyčiau pasitikėjimą, tapčiau pažįstama. Pradžioje kalbame apie su festivaliu nesusijusius dalykus, vėliau pradedame aptarinėti „Altofest“ istoriją, praėjusius renginius, patirtis. Kartais įtraukti naują žmogų pakanka vieno susitikimo, kartais tenka pasimatyti keletą kartų, pasitaiko ir atsisakančių, tačiau festivaliui kiekvienas yra svarbus, nes mums būtina bendrauti – „Altofest“ bendruomenę kuriame po truputį, įtraukdami vieną žmogų po kito, vystydami tikrus ir konkrečius santykius.

Tad esmė yra ne įkalbėti prisijungti prie festivalio, bet kuo nuoširdžiau dalytis principais ir perspektyvomis, priežastimis ir pasekmėmis, klausimais apie svetingumo, ryšių, kismo, atsakomybės, laiko ir gyvenimo pojūčio, grožio ir poezijos reikšmę. Bandome būti žmonėmis tarp žmonių ir drauge išlikti unikaliais.

Kaip „Altofest“ kvestionuoja privačią erdvę?

Tai yra vienas esminių festivalio klausimų. Sumanymas gimė Neapolyje, kuriame ribos tarp viešos ir privačios erdvių yra ištirpusios. Pristatydami 2016-ųjų programą rašėme, kad šis miestas nebando stumdyti ribų tarp to, kas privatu ir kas vieša. „Altofest“ palaiko įvairovę, drasą rizikuoti asmeniniu įvaizdžiu. Kas privartu, nebėra tavo – tai tampa visuotinai intymu. Ir nors paprastai nusavinimo ir išstūmimo procesai išgyvenami kaip traumuojantys, festivalio metu juos suvokiame kaip audrą, kurios metu žmonėms pasiūlome priebėgą, taip suvesdami krūvą nepažįstamųjų po vienu stogu, į tą pačią patalpą. Esame eksperimentinis socialinis projektas, siekiantis sukurti niekam nepriklausančią erdvę.

Kaip jūsų idėjos veikia vietines bendruomenes?

„Altofest“, maišydamas viešumą su intymumu, skatina žmones savarankiškai spręsti, kaip jie nori mąstyti, kurti santykius, atsirinkti žinias. Festivalio metu erdvių šeimininkai, menininkai ir publika gali peržengti savo vaidmenų ribas ir sudalyvauti bendroje patirtyje, užmegzti realius santykius.

Patys organizuodami „Altofest“ supratome, kad žmonės natūraliai linkę klausinėti, jie džiaugiasi gavę naujų patirčių, kurias panaudoja tyrinėdami dar neatrastas savo galimybes. Todėl labai liūdna matyti, kad Italijos kultūros politika besidominčius menu traktuoja kaip vartotojus, o ne kaip pagrindinę inovatyvių procesų dalį.

Apskritai, „Altofest“ spektakliai – tai kelias, kuriuo bėgame kartu su vietine bendruomene, tai žmones sulipdantys klijai.

Kokius sumanymus kviečiate į savo festivalį? Kas paprastai sudaro programos branduolį?

„Altofest“ apibūdinimui netinka tokios sąvokos kaip „programavimas“ ar spektaklių „produkcija“, „meno kūriniai“. Sveikiname visas šiuolaikinių gyvųjų menų išraiškos formas, priimame tarpdisciplininius projektus, gimusius hibridinėmis praktikomis ir jų sinergija eksperimentuojančių menininkų dialoguose. Kvestionuojame poreikį kurti naujas vertybes ir radikaliai performuoti santykius su erdvėmis, taip pat griauname nusistovėjusį pasiskirstymą vaidmenimis.

Spektaklyje „Pradedantieji“ svarbi ribų idėja. Kokios ribos jus labiausiai neramina ir kokias peržengiate (ar norite peržengti) „Altofest“?

Ribos gali atskirti, bet gali ir nukreipti reikiama linkme – tai priklauso nuo tikslų, turimos atsakomybės ir nuo tavo kaip žmonijos nario pozicijos. Siekiame transformuoti ribas į horizontus.

„Pradedančiuosiuose“ nerimą mums kelia tik tai, kad aktoriai scenoje juda visiškoje tamsoje ir kartais susiduria, nors publika to nepastebi. O jei rimtai, neramina aklumas, aistrõs ir smalsumo trūkumas, apsimestinis pasitenkinimas savimi. Trumpai tariant – komforto zonos ribos. Jas ir bandome įveikti.

2019-08-26
Tags: