Ritą Valiukonytę kalbina Eglė Petreikienė

VIZITINĖ KORTELĖ – LIETUVOS KULTŪRA

„Būkim pažįstami, aš – Rita“, – prieš gerą dešimtį metų ištarė egzotiškų bruožų mergina, tuomet savanoriavusi „Auros“ tarptautiniame šokio festivalyje, lydėdama ispaniškai kalbančias atlikėjų trupes. Ji pati, tuo metu – jau nebe studentė, įvairiomis intelektualiomis temomis laisvai bendraujanti septyniomis užsienio kalbomis – man priminė šiltai besišypsančią ispanę, regis, keisto atsitiktinumo dėka patekusią į margą savanorių būrį. Vėliau susitikimų ir pokalbių būta įvairių: kas kartą grįžusi vis iš kitos šalies, Rita surasdavo laiko plyšelį savo kalendoriuje, mirgėte mirgančiame planais ir susitikimais, kad pasidalintų įspūdžiais ir patirtimis.

Atkakliai tikslo siekiančiai ir sveikų ambicijų turinčiai merginai iš mažo Lekėčių miestelio Vytauto Didžiojo universitete įgytas vokiečių filologijos bakalauro laipsnis tebuvo tramplinas į didelį ir tokį masinantį kultūros pasaulį; vokiečių literatūros ir filosofijos magistro studijos Bergeno universitete Norvegijoje, Europos mokslų magistro laipsnis Laisvajame universitete Berlyne ir Roberto Bošo stipendija atvėrė plačius kelius: jos laukė kultūros vadybininkės darbas Literatūros namuose Hamburge, organizuojant kultūrinius projektus bei renginius, tarp jų ir dviejų savaičių festivalį „Lieben Sie Litauen?“ Vėliau Rita mėnesį keliavo Urugvajuje, atliko praktiką LR ambasadoje Buenos Airėse, Argentinoje – mokėsi ispanų kalbos ir darbavosi BAFIC festivalio komandoje. Vieneri metai prabėgo Kuboje, Cienfuegos mieste, dirbant Gateway koledžo studijų koordinatore. Todėl nenuostabu, kad, grįžus į Lietuvą, jai atsirado vieta Kultūros ministerijoje, o netrukus Rita Valiukonytė jau reprezentavo mūsų kultūrą Lietuvos ambasadose: Austrijoje ir Kroatijoje, vėliau – Jungtinėje Karalystėje. Dabar ji gyvena ir dirba Berlyne – Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje.

Berlyno kultūrinis gyvenimas, aktyvus lyg kunkuliuojantis katilas, įtraukia Ritą į bendravimo, dalyvavimo, atstovavimo, reprezentavimo maratoną. Mėnesio darbotvarkėje lieka vos keli laisvesni savaitgaliai, kuomet ji gali užsiimti tuo, kas miela ir mėgiama: išeiti viena pasivaikščioti po mažesnius didmiesčio rajonus, klaidžiojant neturistiniais maršrutais atrasti jaukią, dar nepraeitą gatvelę ar nematytą, nelankytą bažnytėlę, sėsti ant dviračio ir apsukti vieną kitą ratą, ištrūkti į Berlyno priemiesčių gamtą, pratęsti gitaros pamokas… Jeigu netikėtai rytoj kas pasakytų: „Turi laisvą dieną, daryk, ką tik nori“, veikiausiai Rita susisuptų į šiltą pledą ir praleistų laisvadienį nekeldama kojos iš namų, skaitydama knygas. Jų, įvairiakalbių, laukiančių savo eilės, susikaupė visa stirta: W. G. Sebaldo „Die Ausgewanderten“, Juliano Barneso „The Noise of Time“, Primo Levi „Se questo è un uomo“, Tomo Venclovos „Der magnetische Norden“, Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“.

Mėginant suguldyti Ritos Valiukonytės portretą, kuris tarsi mozaika iš mažų gabalėlių susidėliojo per dešimtį pažinties metų, manęs neapleidžia šviesi mintis: gera stebėti, kaip auga draugai – matyti jų brandą, džiaugtis kiekvienu karjeros laipteliu, įvertinti jų triūsą, tampantį prasmingais ženklais Europos kultūros žemėlapyje, vėl susitikus prie didelio lãtės puodelio šnekėtis apie tai, kas mes esame Europoje ir kiek tos Europos randame savyje.

Kaip tampama kultūros atašė? Kokie Tavo kelio vingiai lėmė tokius karjeros posūkius?

Kai buvau Roberto Bošo fondo programos „Kultūros vadybininkai iš Vidurio ir Rytų Europos“ stipendininkė, baigiamajame seminare tuometinis koordinatorius Darius Polockas mums pasakė: ,,Geriausias būdas rasti darbą – leisti darbui rasti tave“. Tuo metu tai skambėjo gana neįtikinamai, bet, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, taip atsitiko ir man. Po studijų, grįžus į Lietuvą, visiškai atsitiktinai sužinojau, kad LR Kultūros ministerija ieško kandidato į atašė poziciją Londone. Nusiunčiau savo CV, tačiau atsakymo negavau. Netrukus įsidarbinau internetinių sprendimų agentūroje „Gaumina“ ir apie tai daugiau negalvojau. Naujame darbe man patiko – jaunatviška ir progresyvi aplinka, buvo įdomu darbuotis su dizaineriais ir kūrybininkais. Savo ateitį pradėjau sieti su šia sritimi. Bet kartą visai netikėtai gavau kvietimą į Kultūros ministeriją pokalbiui dėl kultūros atašė pozicijos Austrijoje. Kažkokiu būdu mano CV vis tik pateko ant kultūros ministro stalo. Nors ir turėdama perspektyvų darbą, nuėjau į pokalbį, na, o visa kita – jau istorija.

Manęs dažnai klausdavo, kaip tampama kultūros atašė. Nežinodavau, ką ir atsakyti, išskyrus vieną: reikia būti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Anksčiau visus kultūros atašė skirdavo kultūros ministrai, o tinkamų šioms pareigų žmonių Kultūros ministerija ieškodavo tiesiogiai. Džiugu, kad nuo 2016-ųjų metų LR Kultūros ministerija pradėjo organizuoti viešus konkursus, kuriuose gali dalyvauti kiekvienas, turintis tinkamą kvalifikaciją. Reikalavimai yra aukšti, tačiau juos žinodamas jaunas žmogus, siekiantis būtent tokios karjeros, turi progą tinkamai jai pasiruošti.

Daugelis žurnalo skaitytojų diplomatinę tarnybą įsivaizduoja gana miglotai. Ar galėtum papasakoti apie savo darbo specifiką „žaliems“: kokios Tavo pareigos, atsakomybės ir privilegijos? Kaip atrodo darbo diena? Panašu, kad Tavo, kaip kultūrininkės, savaitgaliai taip pat skirti ne poilsiui?

Tai – daugiasluoksnė veikla: bendradarbiaudama su Lietuvos kultūros institutu Vokietijoje inicijuoju, koordinuoju, viešinu ir remiu kultūrinius projektus, kuriuose dalyvauja lietuvių menininkai ir organizacijos. Taip pat rengiu Vokietijos meno ekspertų bei žurnalistų tiriamąsias keliones į Lietuvą, konsultuoju, tarpininkauju menininkams ir kultūros įstaigoms ieškant kontaktų ir prisistatymo galimybių Vokietijoje. Atstovauti savo šaliai – didžiulė atsakomybė ir kartu privilegija, todėl esu be galo dėkinga likimui už galimybę dirbti su kūrybingais žmonėmis. Darbas, nors ir intensyvus, yra be galo įdomus, rutinos čia mažai. Jame netrūksta mobilumo ir bendravimo. Beveik visi vakarai būna užimti, kartais – ir savaitgaliai. Turiu prisipažinti, kad intensyviausiais mėnesiais pasvajoju apie tylų vakarą namuose.

Kokie buvo įsimintiniausi Lietuvos kultūrą pristatantys įvykiai, renginiai?

Nesu skaičiavusi, prie kiek renginių per visus tuos metus pridėjau ranką, bet jų buvo daug. Paminėčiau keletą projektų, sulaukusių itin didelio publikos ir spaudos dėmesio: Žilvino Kempino personalinė paroda Vienos Kunsthalėje, Lietuvos kultūros dienos Zalcburge, Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ gastrolės „Globe to Globe“ festivalyje Londone, Jono Meko personalinė paroda „Serpentine“ galerijoje, Dainiaus Pulausko grupės koncertas Londono džiazo festivalyje, Lietuvos fotografijos sezonas Škotijoje.

Vokietijoje bene įsimintiniausias ir daugiausiai dėmesio spaudoje sulaukęs renginys buvo Lietuvos pristatymas Leipcigo knygų mugėje. Dar niekad nebuvo išleista tiek daug lietuvių autorių knygų vokiečių kalba – net 26. O tai mūsų mažai šaliai yra daug. Ypatingo dėmesio spaudoje susilaukė nepriekaištingai Claudios Sinnig išverstas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Spauda taip pat aktyviai aptarinėjo ir Tomo Venclovos, Giedros Radvilavičiūtės, Eugenijaus Ališankos, Undinės Radzevičiūtės, Lauryno Katkaus, Alvydo Šlepiko ir kitų autorių kūrybą. Už šį sėkmingą prisistatymą esame dėkingi Lietuvos kultūros instituto komandai.

Visada malonu, kai, atėjus į lietuvių pasirodymą, prie kasos pamatai užrašą „Bilietai išparduoti“: būtent taip liepos pabaigoje Bylefeldo tarptautinio šokio festivalio publika pasitiko Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Godos“. Žiūrovai labai šiltai ir emocingai įvertino šį choreografių Birutės Letukaitės, Anne’ės Ekenes ir Pios Holden pasirodymą. Nepamirštama emocija!

Ar galėtum padalinti pyragą – kam daugiausiai tenka ambasados, šiuo atveju – Tavo, dėmesio: lietuvių menininkams ir kultūros organizacijoms, reziduojančioms Vokietijoje, ar lietuviškos kultūros eksportui iš Lietuvos į Vokietiją? Gal to pyrago kažkiek lieka ir egzilyje susibūrusioms lietuvių bendruomenėms, jų kultūriniams poreikiams, ne tik profesionalaus meno ir šiuolaikinės lietuvių kultūros pristatymui?

Visą savo dėmesį skiriu profesionaliam menui, pristatančiam Lietuvą Vokietijos publikai, na, o lietuvių bendruomenių veikla rūpinasi ambasados diplomatai. Kultūros atašė kadencija yra trumpa (3–4 metai), todėl stengiuosi racionaliai skirstyti savo laiką, atsižvelgdama į projektų svarbą, jų kokybę, matomumą spaudoje ir ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyvas. Kaip patirtis rodo, patys sėkmingiausi ir daugiausiai rezultatų duodantys projektai yra tie, kuriuos organizuojame kartu su vietiniais partneriais, turinčiais savo auditoriją, puikias viešinimo galimybes ir žmogiškuosius resursus. Yra toks italų ekonomisto ir sociologo Vilfredo Pareto principas, teigiantis, kad 20 procentų pastangų duoda 80-ies procentų rezultatą, o likę 80 procentų pastangų – tik 20-ies procentų rezultatą. Šiuo principu, pagal galimybes, vadovaujuosi ir aš.

Esi aplink save subūrusi nemenką ratą Vokietijoje kuriančių menininkų. Pati inicijuoji naujas pažintis, bendrauji su jais nuolat, ir ne tik Berlyne – tą patį darei dirbdama Londone, Vienoje. Ko iš šių kontaktų tikiesi kaip kultūros atašė, ir kokios pagalbos iš Lietuvos ambasados gali viltis menininkai, kultūrininkai? Ar visada jų lūkesčiai atitinka galimybes?

Lietuvių menininkai, nesvarbu, kur jie begyventų, savo kūrybiškumu labai prisideda prie pozityvaus Lietuvos įvaizdžio kūrimo užsienyje. Jų sėkmė yra ir Lietuvos sėkmė. Su menine diaspora palaikau glaudžius ryšius, domiuosi jų veikla, viešinu informaciją apie menininkų dalyvavimą renginiuose, tarpininkauju pokalbiuose su institucijomis. Talentingų lietuvių Vokietijoje yra tikrai daug ir ne apie visus žinome Lietuvoje. Štai visai neseniai susipažinau su jauna Miunchene gyvenančia menininke Neringa Vasiliauskaite, kuri šiemet baigė Laisvųjų menų studijas Miuncheno Vaizduojamųjų menų akademijoje. Neringos karjera klostosi nepriekaištingai, šiais metais ji buvo apdovanota Karlsruhe ir Red Carpet meno prizais, naujų kūrėjos darbų su nekantrumu laukia kolekcionieriai. Tikiuosi, kad Neringos kūrinius pamatysime ir Lietuvoje.

Na, o lūkesčių būna įvairių ir ne visi jie gali būti patenkinti. Dažnai į mane kreipiasi menininkai, kuratoriai, prašydami pagalbos rengiant parodas ar koncertus. Dažnas teiraujasi apie galimybę tokius renginius organizuoti ambasadoje Berlyne. Net jei ambasada ir turėtų tam tinkamas erdves, tai tikrai nebūtų geras tramplinas karjerai užsienyje – čia lankosi tik siauras ambasados bičiulių ratas, o profesionalūs kuratoriai ir žurnalistai valstybines institucijas aplenkia. Dauguma menininkų tai puikiai supranta ir patys ieško profesionalių erdvių.

Tiek aš, tiek mano kolegės kitose šalyse gauname prašymų paremti renginius, kurie planuojami už kelių savaičių ar mėnesio. Galbūt besikreipiantieji galvoja, kad ambasados ir atašė lėšomis disponuoja visus metus, bet taip, deja, nėra. Savo metinius planus Kultūros ministerijai pateikiame gruodžio 1 dieną, o kitų metų pradžioje sužinome, koks biudžetas skirtas. Todėl mano patarimas menininkams: stenkitės planuoti iš anksto ir visus užklausimus pateikite žiemai neprasidėjus. Žinau, kad kartais tai yra neįmanoma, pasitaiko, kad ir Vokietijos festivaliai ar organizacijos kreipiasi per vėlai. Tokiais atvejais galiu pagelbėti, tik jei biudžete lieka lėšų.

Manau, kad vis dar yra klaidingai manančių, jog sprendimas, kokį menininką pakviesti ir kurį projektą paremti, yra ambasados prerogatyva, gal net kultūros atašė asmeninių simpatijų ar pažinčių reikalas. Džiaugiuosi, kad taip nėra. Iš vienos pusės, perspektyvių, talentingų kūrėjų mes turime tiek daug, jog nebūčiau pajėgi apie juos visus sužinoti ir neturiu pakankamos kompetencijos vertinti jų kūrybą, suteikiant prioritetą vienam ar kitam. Tam ir yra meno ekspertai, su kuriais bendradarbiaujame, jų nuomone remiamės ir jais pasitikime.

Ar mes jau nusivalėme „postsovietikų“ etiketes, ar vakariečiai jomis vis dar ženklina Rytų Europos šalių gyventojus? Gal tas įspaudas kaip tik buvo mūsų išskirtinės kultūrinės patirties ir kitokio paveldo ženklas? Ar negalvoji, kad kuo labiau mes stengiamės tapti vakariečiais, tuo stipriau susiniveliuojame, paskęstame giliuose ir plačiuose Vakarų kultūros vandenyse, tapdami „mailiumi“, o ne spalvingomis egzotiškomis „žuvelėmis“?

Tikrai nemanau, kad sovietinė patirtis daro mus geresnius ar autentiškesnius. Nejaučiu jokios nostalgijos režimui, kuris ugdė savimi ir aplinka nepasitikinčius piliečius. Na, o globalizacija yra nesustabdoma, ji šaknis leidžia visur, net ir Kinijoje. Manau, svarbu puoselėti savo nepriklausomą įvaizdį. Vokietijoje vis dar pasitaiko atvejų, kai žiniasklaida mums primena, kur buvome prieš 27 metus. Štai praeitų metų pabaigoje „Zeit Online“ portalas pradėjo straipsnių seriją „Das Erbe der Sowjetunion. Wie es den Nachfolgestaaten der Sowjetunion 25 Jahre später geht“ (Sovietinis palikimas. Kaip buvusioms Sovietų sąjungos šalims sekasi po 25 metų, http://www.zeit.de/serie/das-erbe-der-sowjetunion). Šių metų pradžioje Baltijos šalių ambasadoriai Deividas Matulionis, Elita Kuzma ir dr. Martas Laanemäe atviru laišku kreipėsi į portalo „Zeit Online“ redakciją, atkreipdami dėmesį į vis dar medijose vartojamą apibendrinimą „buvusios Sovietų Sąjungos šalys“. Šis laiškas sulaukė redaktoriaus reakcijos, taip pat ir kitų komentatorių dėmesio (https://www.bloomberg.com/view/articles/2017-01-10/why-the-baltics-want-to-move-to-another-part-of-europe). Minima „Zeit Online“ rubrika nepildoma nuo metų pradžios. Mano galva, tai buvo svarbus diplomatinis žingsnis. Žinoma, dar praeis daug laiko, kol „postsovietikų“ etiketė išbluks. Jei mes į save žiūrėsime kaip į šiaurės regiono piliečius, tokius mus pradės matyti ir kiti. Lietuvai svarbu išsaugoti kultūrinį unikalumą, tačiau nemažiau svarbu puoselėti šiuolaikinę kultūrą, investuoti į savo kūrėjus ir mokslininkus.

URM projekto „Globali Lietuva – Global Lithuania“ idėja – suvienyti lietuvių diasporas, išsibarsčiusias po platų pasaulį. Ar tai nėra tik graži svajonė?

Pati idėja yra puiki. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau organizacijų ir žmonių, jaučiančių vieningos Lietuvos pulsą. Daugėja prasmingų privačių iniciatyvų, pavyzdžiui, Kaselio lietuvių bendruomenė šiuo metu planuoja rinkti lėšas Kauno Pelėdų kalno skulptūrų restauravimui.

Visgi Lietuvą vienijančios idėjos problema slypi mūsų kolektyviniame mąstyme, kuris yra lėtesnis nei globalūs procesai. Vis dar skirstome tautą į „mus“ (gyvenančius čia) ir „juos“ (gyvenančius ten). Kodėl Lietuvos sampratą vis dar matuojame tik kvadratiniais kilometrais? Tenka apgailestauti, kad virtuali žiniasklaida, kuri turėtų būti tiltas, jungiantis abi Lietuvas, nesiekia mažinti atskirties. Žodžio laisvė yra viena svarbiausių demokratijos vertybių, bet ji neturėtų nusverti socialinės atsakomybės. Gal jau atėjo laikas viešame diskurse atsisakyti žodžio „emigrantai“, kuris, mano galva, yra įgavęs negatyvią prasmę?

Tau teko gyventi ir dirbti trijose Europos sostinėse: Vienoje, Londone ir dabar – Berlyne. Ar gali palyginti savo patirtis?

Pažvelgus atgal, manau, kad daugiausiai energijos pareikalavo metai Londone. Tuo metu to nejaučiau, tik grįžusi Lietuvon supratau, kokia buvau pervargusi. Miestas labai intensyvus, nenoriu net pagalvoti, kiek laiko prarijo važinėjimai metro ir autobusais. Vienoje ir Berlyne aplinka ne tokia isteriška (bent jau man).

Kiekviena šalis turi savo specifiką, todėl tai, kas gerai veikia vienoje, nebūtinai pasiteisins kitoje. Jungtinė Karalystė, galbūt dėl savo istorinės praeities, žvilgsnį kreipia į didžiausias šalis arba net kontinentus, taigi Lietuva dar niekada nepakliuvo tarp jos kultūrinių prioritetų. Nepaisant to, bendradarbiavimas su festivaliais ir organizacijomis buvo produktyvus, ypač vizualiųjų menų ir muzikos (džiazo) srityse. Kiek sunkiau sekėsi pristatyti Lietuvos teatrą ir literatūrą. Visai kitokia situacija kontinente, čia juntamas daug didesnis susidomėjimas mūsų regiono kultūra. Žinoma, visose šalyse yra itin sudėtinga pritraukti didžiausių ir reikšmingiausių festivalių ir kultūrinių institucijų dėmesį.

Kaip Tau pačiai pavyksta prisitaikyti kaskart naujoje vietoje?

Niekuomet nebuvo sunku įsilieti į naują kultūrą, juo labiau europietišką. Kultūros atašė darbas yra be galo dėkingas, nes jis suteikia galimybę susipažinti su žmonėmis iš kultūrinės aplinkos. Kai kurie jų tampa gerais bičiuliais. Tiek Vienoje, tiek Londone man pavyko susikurti savo asmeninę aplinką, kuri tuo metu suteikdavo iliuziją, kad esu „namie“. Galbūt šiek tiek sudėtingiau buvo Londone. Čia sutikau labai daug mielų žmonių, su kuriais būčiau maloniai leidusi laiką, tik bėda, kad būtent laikas Londone ir buvo didžiausia prabanga.

Ką, Tavo nuomone, reiškia „integruotis“ išeivijoje? Perimdami kitos kultūros papročius, gyvenimo būdą ir savimonę, ar nerizikuojame palaipsniui prarasti savo tautinį identitetą ir išskirtinumą?

Integracija gali, bet neturi daryti įtakos tautinio identiteto praradimui, tai – kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Kai kurių išeivių vaikaičiai dar kalba lietuviškai, nors Lietuvoje neaugo. Čia taip pat yra lietuvių, gimusių Vokietijoje, tokių kaip meninininkė Ingryda Suokaitė, kurie ne tik išsaugojo kalbą, bet ir prisistato esantys lietuviai.

Ekonominės emigracijos situacija, atrodo, yra šiek tiek kitokia: Jungtinėje Karalystėje teko sutikti nemažai tautiečių, nesiejančių nei savo, nei vaikų ateities su Lietuva, kai kurie su savo atžalomis bendrauja anglų kalba. Tai – sąmoningas atsiribojimas nuo savo šaknų, kurio priežasčių galima ieškoti Lietuvoje, kur jie negalėjo oriai išgyventi dėl įvairių ekonominių ir socialinių priežasčių.

Yra dar viena grupė žmonių, daugiausiai – jaunimas, kurie nesureikšmina gyvenamosios vietos, jų neriboja nei kalbos barjeras, nei išsilavinimas, o namai jiems ten, kur tuo metu yra apsistoję. Šie žmonės tarsi susikuria savo mobilią tėvynę.

Visai neseniai Tomas Venclova vienoje diskusijoje Berlyne apie savo kūrybinį dualizmą, jei teisingai prisimenu, yra pasakęs: „Kaip eseistas pasisakau už pasaulį be sienų, bet kaip poetui man yra svarbus nacionalinis identitetas.“ Man asmeniškai ši pozicija yra labai artima.