Žaliakalnio turgaus teatro festivalis. Renatos Bartusevičiūtės nuotrauka
Replika

Juodoji teatro dėžutė. Kodėl neatidarius?

Šiuolaikinės kultūros diskursas yra labai platus ir nuolat kintantis – tai ne tik skirtingų kartų, stilių ir vertybių dialogas, nesiliaujanti polemika. Vis dažniau didžiuliame plūste plūstančios informacijos, kuri vieną sekundę sensta, o kitą – jau atnaujinama, sraute ir kultūros kūrėją, ir vartotoją ištinka paralyžius. Vieni klausia ir piktinasi, kiti kritikuoja ir neigia, treti įrodinėja ir laužo… Lyg ir vaikiška nesuprasti, kas yra menas, tačiau šių dienų kontekste tai tampa rimta problema, nes menas nebeteko klasikinių pamatų, išlietų iš aiškių apibrėžimų. Subkultūros įsipina į bendrą kūrybos audinį, menininku vadinamas ne profesionalo diplomą turintis, o saviraiškos originalumu nustebinęs, pribloškęs žmogus, vis daugiau kūrinių „išeina į gatves”, apleisdami menui skirtas erdves. Įvairiomis kultūros temomis diskutuoti ne tik įdomu, bet ir verta. Pati diskusija yra mūsų indėlis į šią sritį. „Nemunas“ – atviras visiems ir skirtingiausioms temoms. Rugpjūčio numeryje publikuotas interviu „Giedriaus Kuprevičiaus koncertas“ tapo akstinu rastis replikai. Tai džiugina. Tikime, kad panašių pokalbių bei polemikų bus ne viena.

Žurnalo redakcija


Teatrologė Ina Pukelytė:

Kiekvieną mėnesį, skaitydama „Nemuną“, atrandu įdomių minčių ir refleksijų apie kultūrą, meną, kurias išsako aktyviai Lietuvos kūrybiniame lauke veikiantys žmonės. Labai apsidžiaugiau, kad visai Kauno bendruomenei svarbi asmenybė – Giedrius Kuprevičius – atsinaujinusio žurnalo puslapiuose prabilo apie jam rūpimas problemas, skaudulius. Tačiau tikrai negaliu sutikti su visomis mintimis, kurias gerbiamas maestro dėsto apie turgaus teatrą, jį kuriančius žmones ir žiūrovus. Norėtųsi atsakyti visiems, kurie turgų laiko prastesne teatrine aikštele nei konvencionalusis, valstybės proteguojamas teatras juodoje dėžutėje. Jeigu pažvelgsime į gilią istoriją, tai yra į tai, kaip teatras atrodė prieš du šimtus metų, pamatysime, kad intensyviausias teatrinis vyksmas Europoje koncentravosi turgaus ir mugių aikštėse. Tose vietose virte virė gyvenimas, čia buvo aptarinėjamos karščiausios politinės naujienos, keičiamasi prekėmis ir teikiama tuo metu miestiečiams labai reikalinga paslauga – traukiami supuvę ir skaudantys dantys. Tuos dantis traukė ne kas kitas, o vėliau į commedia dell’arte personažą virtęs Dottore. Dantų daktarai turguose buvo vieni įdomiausių asmenų – jie ne tik išmanė amatą, bet ir puikiai žinojo, kaip vaidybos priemonėmis paveikti kenčiantį varguolį psichologiškai ir palengvinti jo dalią. Yra žinomas ir gydytojo iš svetimų kraštų, Turko, personažas. Pastarasis ne tik gydė, bet ir įvairiomis žolelėmis, gyvačių nuodais ir užpilais sugrąžindavo nuleipėlius atgal į šį pasaulį. Be to, teigiamą poveikį ligonių sveikatai turėjo ir Turko egzotiški drabužiai – ryškiaspalvis švarkas, plačios kelnės, turbanas. Sėkmingų daktarų personažus pamėgdžiodavo, arba, šiuolaikiniais terminais kalbant, jų prekės ženklu pasinaudodavo apgavikai, šarlatanai. Šie „gydytojai“ gyveno klajoklišką ir sudėtingą gyvenimą – dažnai į tą patį turgų nebeužsukdavo, bijodami būti užmėtyti akmenimis dėl anksčiau nepasisekusių procedūrų ar operacijų. Tie, kurie išdrįsdavo sugrįžti, mėgavosi užsitarnauta sėk-me ir jautė ne tik miestelėnų, bet ir valdžios palankumą. Prie tokių „specialistų“ Theatrum – jų darbo vietai skirtos aikštelės – burdavosi minia. Reikėjo palaikyti publikos dėmesį, kad jie kuo ilgiau neišsiskirstytų, tad į Theatrum buvo išleidžiami grožiu, lakstumu ar kitomis Dievo duotybėmis apdovanoti veikėjai – jauna, ilgesingai ir švelniai dainuojanti įsimylėjėlių pora, akrobatas, žonglierius.

Tam, kad įtikintų savo gydymo efektyvumu, kai kurie nesibodėdavo eksperimentuoti su savo kūnu. Yra išlikę liudijimų apie tai, kaip šie turgaus daktarai prie žiūrovų akių leisdavosi įgeliami nuodingos gyvatės, kad galėtų sergančiajam parduoti priešnuodžius, nusidegindavo švinu, kad išgautų reikiamą gydomąją esenciją ir kt.

Be jau minėtų gydytojų, turguose buvo pilna apsišaukėlių, rėksnių pardavėjų, kvailelių, dresuotojų. Visi jie malėsi tarp pirkėjų ir prekeivių ir tokiu būdu ne tik užsidirbinėjo sau duonai, bet ir kūrė atsvarą oficialiajai dvaro kultūrai, iš jos šaipėsi ir kritikavo. Lyginant su reprezentaciniu, tai buvo gyvas, reaguojantis, žaismingas teatras, atliepiantis miestiečių poreikius ir aktualijas. Šia iš viduramžių atėjusia teatro tradicija XX a. pradžioje domėjosi didesnė dalis progresyvių režisierių – Vsevolodas Meyerholdas, Jevgenijus Vachtangovas, Jacques’as Copeau.

Tokios vaidinimo formos Europoje sėkmingai gyvuoja ir šiandien. Verta prisiminti XX a. aštuntajame dešimtmetyje vykusias Peterio Brooko (Anglija, Prancūzija), Ariane’os Mnouchkine (Prancūzija), Eugenio Barbos (Danija) antropologinio teatro paieškas. Visi šie savo srities grandai siekė būti kuo arčiau žmonių ir kurti toms bendruomenėms, kurioms reprezentacinis teatras buvo arba neprieinamas, arba nepažinus. Jose režisieriai sėmėsi įkvėpimo, taip atsirado ir poreikis naujų, nekonvencionalių teatro erdvių paieškai. Po ilgų tyrinėjimų P. Brookas savo žiūrovus nustebino šalia Avinjono atrastais apleistais karjerais, parodydamas čia Mahabharatos spektaklį, A. Mnouchkine sukūrė teatrą buvusioje šovinių gamykloje šalia Paryžiaus, o E. Barba įsitvirtino niekuo iki tol nepasižymėjusiame Holstenbro miestelyje. Gyvenvietės meras buvo toks įžvalgus, kad ne tik finansavo E. Barbos apleistoje fermoje kuriamą Odin teatrą, bet ir įsigijo Alberto Giacometti skulptūrą, kuri šiuo metu stovi miestelio aikštės viduryje, nakčiai yra saugiai nuleidžiama į žemę, o jos vertė kasmet auga kaip ant mielių.

Be šių kelių pasaulinio lygio teatro meistrų, apstu menininkų, performerių, pardavėjų, kurie kasdien kuria netikėtas, įtraukiančias situacijas ir šitaip praturtina miestų gyvenimus. Verta prisiminti veikiantį Hamburgo žuvų turgų, kur penktą valandą ryto halės skliautais nuvilnija įsilinksminusių vietinių dainos, o visų nosis užburia neapsakomai skanus žuvienės kvapas. Išėjęs į gretimą erdvę negali atitraukti akių nuo lydekų pardavėjo, arba, kaip pasakytų vokiečiai, turgaus rėksnio – Marktschreier. Jo prekybos spektaklį stebi apie 50 potencialių pirkėjų.

Šiais pavyzdžiais norima parodyti, kad lietuviškasis teatras, XX a. pr. Juozo Vaičkaus dėka trumpai gyvavęs ir kaip Skrajojamasis vežimo teatras, vėliau, ypač sovietiniu laikotarpiu, prarado galimybę vystytis įvairesnėmis kryptimis, nei jam buvo nurodyta valdžios. Tokį centralizavimą ir nukreipimą į „juodąją dėžutę“ lėmė keletas faktorių. Pirmosios Nepriklausomybės, arba Smetonos, laikais teatras turėjo tapti nacionalinių idėjų ruporu, todėl visas valstybės finansavimas buvo nukreipiamas tik į reprezentacinį Valstybės teatrą. Jeigu tarpukariu dar būta pastangų kurti ir kitose institucijose (Šaulių teatras, Mūsų teatras, Žydų teatras), tai sovietmečiu tokios privačios iniciatyvos apskritai uždraustos. Tuo laikotarpiu suformuota tradicija žiūrėti spektaklius tik uždaroje, cenzūros prižiūrimoje erdvėje vis dar dalies žiūrovų ir menininkų yra suprantama kaip vienintelė, todėl kitokio teatro paieškos jiems kelia pyktį ir nepasitenkinimą. Ir tai visai suprantama, nes reprezentacinio ir gatvės arba turgaus teatro priešprieša Europoje egzistavo per amžius. Į taip vadinamą „tikrąjį“ teatrą einama pademonstruoti savo socialinį kapitalą – meno išmanymą, priklausymą elitui, inteligentijai, buvimą ten, kur reikia būti. Tuo tarpu į turgų šie socialinio kapitalo nešėjai išsiruošia tik apsipirkti, o ten vykstantį teatrinį veiksmą supranta kaip teatro, taigi ir jų socialinio statuso, pažeminimą.

Bet turgaus ir gatvės teatras, nepaisant inteligentijos nepasitenkinimo, įvairiomis formomis tebegyvuoja ir šiandien. Čia gimsta naujosios performansų, kūno meno, hepeningų žvaigždės, čia vystosi ir suklesti naujojo cirko menas, čia akistaton stoja aktorius ir prekeivis, aktorius ir žiūrovas. Norisi, kad šios teatro formos turėtų palankią dirvą ir Lietuvoje. Neišnaudodama įvairių galimybių, teatro bendruomenė skurdina pati save ir atriboja nuo įvairiausių socialinių ir politinių procesų, gyvo dialogo su bendruomene. Kvestionuoti tokio teatro reikalingumą šiandien reiškia demonstruoti ganėtinai siaurą teatro procesų išmanymą, tai rodo ir ne visai deramą pagarbą tiems turgaus lankytojams, kurie į „juodąją dėžutę“ neina dėl labai įvairių priežasčių ir kuriems teatrinis vyksmas turguje yra šventė, paįvairinanti ne visada linksmą kasdienybę.

P. S. Straipsnyje „Giedriaus Kuprevičiaus koncertas“ gerbiamas maestro teigia, kad jam Žaliakalnio turgaus teatro festivalyje buvo pasiūlyta kurti „Mėsos operą“, bet jis nesutiko. Iš tiesų „Mėsos operos“ pavadinimą sugalvojo pats maestro. Jeigu jis šio pavadinimo atsisako, festivalio organizatoriai mielai jį panaudos savo naujiems sumanymams, ir už jį, nepaisant gerbiamo kompozitoriaus nenoro turėti ką nors bendra su turgaus teatro festivaliu, esame tikrai dėkingi.

 

Teatrologė Miglė Munderzbakaitė:

Galima numanyti, kad neigiamai vertinančių turgaus teatrą žvilgsnis krypsta nebūtinai tik į šią konkrečią vietą. Dalis menininkų, teatro kūrėjų vis dar bijosi bet kokios erdvės, kuri  nepriklauso teatro ar kitos kultūrinės įstaigos pastatui ir neturi vienos pagrindinių sudedamųjų dalių – aiškiai apibrėžtos scenos ar pakylos. Įžengti į žiūrovų salę ar dalį spektaklio (pasirodymo) atlikti ne scenoje, o kitoje to paties pastato patalpoje jiems jau yra pakankamas iššūkis ir eksperimentas. Galbūt tuo pačiu siekiama išvengti vis šiuolaikinio meno kontekste paviršiun iškylančio amžino kūrėjus ir publiką kamuojančio klausimo – kas yra ir kas nėra menas? (O kur dar skirtis tarp mėgėjų ir profesionalų.) Ir čia, prisimenant XX amžiaus pradžioje išpopuliarėjusią frazę ,,menas – susitarimo reikalas“,  pasirenkama saugi ir patogi pozicija. Lygiai taip, kaip buvo manoma, kad objektas, atneštas į galerijos erdvę, susitarus ir pritarus reikiamoms šalims transformuojasi į meno kūrinį, taip pat nutinka ir teatriniame kontekste – ,,išleistas“ į didžiąją sceną, spektaklis tarsi tampa tuo pripažintuoju, profesionaliuoju ir įvertintuoju menu. Tokio kūrinio perkėlimas į, šiems menininkams atrodytų, netinkamą, ne tokią komfortabilią erdvę nėra vien techninis dalykas, jis gali suponuoti ir naują kūrinio pamatymą, o šio lyg kokio egzamino bijomasi, nerizikuojama įtvirtintų verčių patikrinimu kitame kontekste. Be to, reikia pripažinti, kad vis dar egzistuoja toji matomai nematoma teatrų hierarchija – yra ,,didieji“, yra ,,mažieji“; galbūt kiek nejauku, kad tokioje vietoje, kaip turgus, visi atsidurs ant tos pačios platformos?..

Menininkus išbandyti kitas erdves skatina įvairios priežastys: siekis pažinti publiką, kuri paprastai nesilanko įprastuose teatruose, paskatinti jos susidomėjimą;  taip pat pasirinkimą gali nulemti pati lokacija, kuri yra tiesiogiai susijusi su kūriniu (ar net inspiruoja pastarojo gimimą) – jame reflektuojama konkrečios vietos istorija, o erdvė pasitarnauja atminties atkūrimui; ji gali būti ir tiesiogiai nesusijusi, pasirinkta kaip reikšmingas kūriniui scenografinis elementas. Kad ir kokios priežastys lemtų sprendimą atsitraukti nuo tradicinės scenos, vis vien jos atsiremia į kūrybiškąją pusę –  skatina menininkus daugiau eksperimentuoti, ieškoti įvairesnių sprendimų,  leidžia pasisemti įkvėpimo ir iš naujai sutinkamos, neretai kultūros lauko paribiuose esančios publikos.

Teatras, kaip jau įprasta teigti, yra gyvas organizmas, kaskart žiūrėdami spektaklį jį matome ne tą patį, o kintantį, tad jeigu pastarasis nėra sukurtas specifinei vietai, jo perkėlimas gali padaryti dar didesnę įtaką, pasiūlyti kitą žiūros perspektyvą, papildyti kūrinį įvairiomis naujomis detalėmis, simboliais. Turgus yra tik viena iš galimų alternatyvių erdvių, kaip jau buvo minėta, įvairūs menininkai jau senokai eksperimentuoja, pasirodymus atlieka neįprasčiausiose vietose. Dabar tikriausiai niekas nesuabejotų Vegos Vaičiūnaitės 1995 m. įkurto aplinkos teatro ,,Miraklis“ reikšme. Šio teatro spektaklis ,,Pro memoria Šv. Stepono 7“ skirtas papasakoti konkrečios vietos istoriją, o erdvė jame – svarbus bendro naratyvo veiksnys. Namo griuvėsiuose vystomas pasakojimas turi kelis sluoksnius, vienos šeimos įvykiai susiejami su mūsų bendra istorija. Arba spektaklis, kurio erdvę inspiravo W. Shakespeare’o pjesė ,,Audra“, rodytas vandenyje ant plaustų – režisierei buvo svarbi stichijų linija.

Netradicines erdves renkasi ir teatro, performansų, tarpdisciplininių kūrinių menininkas Benas Šarka, atstovaujantis anksčiau garsiam ,,Gliukų“ teatrui. Jis bene labiausiai eksperimentuojantis tiek su išraiškos formomis, tiek su erdvėmis kūrėjas. B. Šarka nevengia ne tik artimos, intymios aplinkos ir santykio su publika, bet savo pasirodymais šokiruoja, netgi kuria nejaukią, bauginančią atmosferą, siekia supurtyti žiūrovą, paskatinti susimąstyti kūrinyje aktualizuojama tema. Taip pat galima prisiminti ir Lietuvoje apsilankiusius ,,Gob Squad“ kūrėjus, kurie, pasitelkę naująsias medijas, įtraukę žiūrovus ir miesto erdves, tyrinėja šiandieninę mūsų aplinką. Arba ,,Natural Theatre“,  kurio kūrėjai, įsikūniję į įvairius, kartais net ikoniškus ir gerai atpažįstamus personažus, įsiterpia į įvairiausias miesto vietoves, žmonių susibūrimo centrus (taip pat ir prekybvietes).

Šiuo metu vienas ryškiausių teatro siekinių (tą daro beveik kiekvienas teatro kūrėjas) yra bandymas komunikuoti su žiūrovu (vieni prie jo prisiliečia formaliai, atsargiai, nesistengdami įtraukti į veiksmą, kiti priešingai – leidžia užimti stipresnę poziciją, iš dalies daryti įtaką spektaklio veiksmui). Gatvės teatre, sakykime, toje pačioje turgaus erdvėje, tokia komunikacija neabejotinai įvyks. Tačiau, priešingai nei  teatre, čia menininkams publika nėra pažįstama, ji gali būti stipriai nenuspėjama, yra tikimybė sulaukti įvairaus atsako. Žinoma, netikėtumas priklauso ir nuo pasirodymo pobūdžio: jeigu spektaklis, teatrinis vyksmas bus kuriamas apribotoje erdvėje, susirinkus tik norinčių stebėti auditorijai, galima tikėtis nuosaikesnių reakcijų, tuo tarpu pasirodymo įsiterpimas į natūralioje aplinkoje vykstančius darbo procesus gali iššaukti žymiai aštresnius atgarsius. Teatralai, išdrįsdami įžengti ir į ne tokias patogias ir įprastas erdves, šalia profesionalaus meno kūrimo ir jo pristatymo sau prisiima dar vieną sudėtingą užduotį – komunikuoti su publika, pažinti ją, užmegzti realų kontaktą. O scenos menams juk kaip niekam kitam reikalingas žiūrovas. Publika yra vienas iš tų elementų, be kurių pasirodymas negali vykti.

Žymos: