fbpx

Profesionalumui nereikia prezidentų globos

Erika Drungytė

Lietuvos kultūros sostinės viziją Kaunas kuria ant tų pamatų, kuriuos pastatė miesto kultūros žmonės, visada puoselėję progresyvias, drąsias idėjas, niekada nebijoję savo noru stotis ant galvos, kad tik įrodytų, jog ne nuo pozos, bet drąsos, profesionalumo, tikėjimo, atvirumo pasauliui ir siekio būti nors žingsniu priekyje, o ne stagnatoriškame „žygyje“ pagal monotoniškai nekintantį maršą, priklauso gyvenimo kokybė. Vos atkūrus nepriklausomybę Kaunas užvirė savo pogrindžiuose, iš kurių lyg garvežio kamino ėmė rūkti ir švilpti iki tol spaustas, veržtas, neatpalaiduotas laisvūnų balsas įvairiomis tonacijomis ir kakofoniškais deriniais. Pirmieji privatieji verslai, pavyzdžiui, kavinės „Skliautas“, „Suflerio būdelė“, knygynas „Septynios vienatvės“, tapo menininkų traukos vietomis, kuriose spontaniškai prasiverždavo ne tik muzika, eilėraščiai ir dainos, bet ir buvo dėliojami būsimų sumanymų planai, kurių pagrindinis tikslas – apgyvendinti miestą kultūra. Tiesa, į tą kunkuliuojantį katilą savas razinas mėtė ir kai kurios institucijos, dar iki 1991-ųjų turėjusios panašias menininkų globojimo tradicijas. Ryškiausiai švietė Kauno menininkų namai, kuriuose buvo įsikūręs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius, ir Architektų namai su Lietuvos architektų sąjungos padaliniu.

Ką veikė ir kaip save išreiškė to meto Kauno dailininkai, jokia paslaptis – svarbiausios susitikimų akimirkos vyko parodų atidarymų metu, o po jų privatesnėse erdvėse, kuriose tikriausiai ir gimė pirma drąsi idėja – išrinkti jauną ir šiuolaikiškai mąstantį Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininką. Tai atsitiko 1996 m., kai 36-erių akvarelininkas Eugenijus Nalevaika, droviai nuraudęs dėl naujų antpečių, ėmėsi jam dar nežinomos veiklos vairo. Maištu laive buvo pavadintas jo sumanymas įkurti personalinę įmonę „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“. Tai buvo beveik misija neįmanoma – entuziastui sulaukti palaikymo LDS Kauno skyriaus taryboje pavyko ne iš pirmo karto, ką jau kalbėti apie tuos kolegas, kurie savo iniciatyva rinko parašus prieš galerijos steigimą, nes jiems buvo daug svarbiau išsaugoti skyriui priklausančiose patalpose veikusią dailės reikmenų parduotuvę. Gerai, kad tuomet vos 40-metį perkopusiam ir jau po užsienį pasidairiusiam menininkui, ten ne vieno Lietuvos dailininko parodas surengusiam Arvydui Žalpiui, pirmininko pasiūlymas atrodė normalus ir sveikintinas. Tad 1997 m. LDS galėjo pasveikinti naujos iniciatyvos įgyvendintojus, nors kažin, ar buvo daug džiūgaujančių to meto sąjungos narių.

A. Žalpys prisimena: „Jau buvau įvykdęs ne vieną projektą svečiose šalyse, sukaupęs nemenką užsienio galerijų veiklos žinių „bagažą“. Kaune sveikas ir pažangus proveržis buvo galerijų „Al“ ir „Kauno langas“ veikla. Vilniuje teko bendradarbiauti su galerija „Vartai“. Aš net nežinau, ar iš viso tuomet egzistavo kažkokia galerijų sistema (nedrįsčiau teigti, jog ir šiandien Lietuvoje turime panašią į tą, kuri per daugelį metų nusistovėjo užsienyje). Anuomet mano paminėtos privačios galerijos tikrai buvo progresyvus žingsnis, o Dailininkų sąjungos galerijos, kai jau teko jas pažinti – tiesiog ekspoziciniai plotai, kurių programa buvo formuojama ir tvirtinama „iš viršaus“. Bet tuometis, o nuo 2017 metų vėl Kauno skyriaus pirmininku išrinktas E. Nalevaika tikėjo, kad galima aktyvi, tikra galerijos veikla, pristatant šiuolaikinius, dabar kuriančius menininkus, skiriant vietos ir laiko jaunimui, bendradarbiaujant su veikliais menininkais užsienyje.

Prieš 20 metų po Dailininkų sąjungos sparnu įkurtai Kauno galerijai, kuri šiandieną ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje puikiai žinoma „Meno parko“ vardu, vienintelis svarbus kriterijus buvo ir yra profesionalumas. „Žiūrint tiesmukiškai, „Meno parkas“ – galerija. Įsigilinus į visus veiklos aspektus – jau kaip ir ne visai. Kalbant apie visumą, tai neabejotinai yra reiškinys. Reiškinys, kuris, mano nuomone, svariai pakeitė ir paveikė (veikia ir dabar) Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, reiškinys, smarkiai pakeitęs daugelio menininkų mąstymą, padaręs didelę įtaką visai LDS veiklai, ardydamas nusistovėjusias, bet nuo laikmečio atsiliekančias tradicijas“, – sako A. Žalpys. „Meno parką“ galėčiau apibūdinti kaip instituciją, kuri viską pasiekė savo profesionaliu darbu, neieškodama „draugų“ nei Kultūros ministerijoje, nei kitose panašiose įstaigose. „Meno parko“ projektų „neglobojo“ nei prezidentai, nei ministrai pirmininkai, bet nuo to jų kokybė nebuvo menkesnė. Čia visada vyravo profesionalumo prioritetas“.

2017-10-21
Tags: