Cenzūros filosofija

Apie cenzūros istoriją parašyta daug, pradedant prieš šimtą metų gyvenusio M. K. Lemkės darbais. Tačiau paprastai cenzūros tyrimas pavirsta faktinės medžiagos surinkimu: kokius kūrinius, kada ir dėl kokių priežasčių uždraudė. Rečiau aptinkamas cenzūros mechanizmų aprašymas instituciniu požiūriu. Daug sunkiau kelti klausimą, kas iš esmės yra cenzūra. Bet kuri socialinė institucija remiasi tam tikrais filosofiniais pagrindais ir šie nusipelno analizės.

Taigi bendras vardiklis yra cenzūros skirstymas į religinę, politinę ir moralinę. Bet kokia šio skirstymo esmė?

Antikoje cenzūra dabartine šio žodžio prasme nebuvo žinoma: pati sąvoka „cenzorius“ romėnų eroje jokiu būdu nereiškė sakytinio ar rašytinio žodžio kontrolės – cenzoriams rūpėjo vien tik visuomeniniai klausimai ir, be visų kitų reikalų, jie kovojo su amoraliu senatorių elgesiu. Mirties bausmė Sokratui už jo pažiūras niekaip nepaveikė jo dialogų su Platonu sklaidos, nors ironiška, kad būtent Platonas pasiūlė valstybinės literatūros kontrolės sistemą, laimei, ji taip ir nebuvo įdiegta ikikrikščioniškuose Atėnuose. Ovidijaus tremtis taip pat neturėjo reikšmingų pasekmių nei jo „Meilės mokslui“, nei jo skaitytojams. Netgi krikščionių persekiojimo laikais nusitaikyta buvo į žmones, o ne į tekstus: krikščioniškąją literatūrą veikiau išjuokdavo, bet nedraudė. Centralizuotos skaitymo kontrolės idėja senovės visuomenei buvo visiškai svetima.

Apie cenzūros atsiradimą galima kalbėti tik pradedant 325 m., kai Nikėjos I susirinkime įvedama erezijos kategorija. Tuomet jau patys krikščionys pareiškė: yra tik viena teisinga pažiūrų sistema, nukrypimai nuo jos nepageidaujami ir neturėtų būti dauginami, ypač rašytine forma, nes krikščionybė nuo pradžių pradžios orientuota į raštingumo kultūrą. Ši naujovė, kuri nebuvo žinoma pagonybei, turėjo metafizinį pagrindimą: nuo tikėjimo „teisingumo“ priklausė sielos išganymas. Tiražuodami savo požiūrį eretikai, Bažnyčios hierarchų nuomone, trukdė kitų žmonių sielų gelbėjimui, o tai reikėjo slopinti. Bažnyčios sąjunga su valstybe, sudaryta valdant Konstantinui, suteikė galimybę atsirasti administraciniam šaltiniui šiai užduočiai atlikti.

Visiškai kitokia yra politinės cenzūros prigimtis: genetiškai ji kilo iš romėnų įstatymų dėl didybės įžeidimo, tačiau kaip institucija susiformavo tik Naujaisiais laikais, atsiradus absoliutizmui. Jos užduotis – išlaikyti status quo ir užtikrinti pavaldinių lojalumą. Šiuo atžvilgiu šiuolaikiniai įstatymai dėl „religinių jausmų įžeidimo“ yra pakaitalas: tai politinė cenzūra, užmaskuota kaip religinė, nes šie įstatymai susiję su lojalumo normų laikymusi, o ne sielos išganymu. Šis sukeitimas įvyko ne vakar: per visą ankstyvąjį Naująjį amžių religinę cenzūrą pamažu išstūmė politinė, kol jiedvi susiliejo neatskiriamai. Cenzorius vis mažiau jaudino teologinės autoriaus pažiūros, bet vis labiau – Bažnyčios institucijų ir pačios dvasininkijos kritika. Iškalbingas „Tartiufo“ likimas – jame nėra nieko eretiško dogmatikos požiūriu, tačiau originali versija, kurioje Tartiufas buvo vienuolis, sukėlė Paryžiaus arkivyskupo pasipiktinimą, ir Moljeras privalėjo perrašyti pjesę. O juk „tamsiaisiais“ viduramžiais veidmainių vienuolių išjuokimas buvo visuotinai įprastas reikalas!

Naujaisiais laikais įforminamas ir moralinės cenzūros fenomenas – kuo arčiau modernūs laikai, tuo dažniau knygų uždraudimo priežastimi tampa „nepadorumas“. Pirmasis baudžiamasis persekiojimas už knygą dėl amoralumo Anglijoje įvyko 1727 m.: piniginė bauda skirta ir kalėti nuteistas knygų leidėjas Edmundas Curllas, publikavęs prancūzų erotinio veikalo „Venera vienuolyne“ vertimą. Tuo metu Anglijoje dar nebuvo jokių atitinkamų teisės aktų, tad Curllą nuteisė už „viešosios tvarkos pažeidimą“. Specialus įstatymas dėl amoralios literatūros pasirodys tik 1857 m. Tai besąlyginė cenzūros naujovė, nes tėvynėje, Prancūzijoje, šio žanro libertinistiniai [iš pranc. libertinisme – vert. past.] romanai persekioti pirmiausia dėl religinių priežasčių – jų pragmatiškumas ir buvo antikatalikiškas. Protestantiškoje Anglijoje išpuoliai prieš katalikus laikyti pateisinamais. Curllo atvejis yra moralinės cenzūros kaip pasaulietinės valstybės praktikos atsiradimo momentas, ir vėliau visas pasaulis remsis britų patirtimi.